Pamokslas 2021 01 10. Viešpaties Krikštas

Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. Jonas Jį atkalbinėjo: „Tai aš turėčiau būti Tavo pakrikštytas, o Tu ateini pas mane!“ Bet Jėzus jam atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.“ Tada Jonas sutiko. Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga Jam atsivėrė dangus, ir Jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant Jo. O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ (Mt 3,13-17)

Izaijas, kaip ir kiti bibliniai pranašai, nebuvo orakulas, spėliojęs tolimą ateitį, jam nerūpėjo, kas bus ar ko nebus po 100 ar 1000 metų. Jam rūpėjo tai, kas vyksta jo dienomis. Jis buvo panašus tikriausiai į šių dienų politikos apžvalgininkus, kurie interpretuoja tai, kas vyksta, interpretuoja esamą situaciją. Ir jis į tai žvelgia tikinčio žmogaus žvilgsniu. Dar daugiau – jis buvo Dievo siųstas žmogus, tas, per kurį kalbėjo pats Dievas. Laiške hebrajams rašoma: Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus (Hbr 1,1). Taigi, Izaijas buvo vienas iš tų, per kuriuos kalbėjo Dievas. Dar daugiau, tai buvo tikėjimo ir vilties žmogus, kuris savo tikėjimu ir viltimi dalijosi su kitais, kenčiančiais ir vargstančiais. O 6 a. pr. Kr., kai jis gyveno, jo tautai nebuvo lengva – tuo metu tauta buvo Babilonijos tremty, išgyveno priespaudą, išgyveno tikriausiai ir neviltį: O kas toliau? Tikriausiai jau viskas baigta, tikriausiai mes jau pražuvę. Ir tikriausiai išgyveno tikėjmo krizę, kai ne vienam kilo klausimas: O kur yra Dievas? Kodėl Jis nieko nedaro?

Ir štai pranašas Izaijas, kurį mes šiandien girdėjome, gaivina žmonių viltį, sakydamas, kad Dievas pasirūpins – Jis siųs jums savo Tarną, siųs Tą, kurį Jis išsirinko, kuriuo Jis gėrisi. Manoma, kad šie pranašo Izaijo knygos žodžiai tuo metu buvo skirti Persijos karaliui Kyrui, kuris užkariavo Babiloniją ir kuris leido Izraelio tautai sugrįžti į savo protėvių žemę, į savo namus. Vis dėlto, Kyras, nors ir didis karalius, buvo silpnas ir nuodėmės pažeistas, kaip ir visi žmonės – toli gražu ne tobulas, kaip ir visi karaliai, prezidentai, netgi imperatoriai. O pranašas Izaijas šiandien girdėtame skaitinyje kalba apie neįprastą, ypatingą valdovą. Mūsų tikėjimo protėviai, išpažinę judaizmą, tikėjo, kad Dievas per pranašą kalba apie būsimą Mesiją. Mes, krikščionys, tikime, kad toji pranašystė jau yra išsipildžiusi, nes Mesijas yra Jėzus. Ir pranašo Izaijo knygos 42,9 sakoma: Kas buvo pranašauta, štai jau įvyko.“ Taigi, mes tikime, kad tai, ką skelbė pranašas Izaijas ir kiti pranašai, jau yra įvykę, tobulai išsipildę Jėzuje.

Evagelijos pagal Matą skaitinys, kurį šiandien išgirdome, kalba apie Jėzaus krikštą. Ką tai reiškia? Ką reiškia, kad Jėzus – Mesijas, Dievo Siųstasis, dar daugiau, kaip mes tikime, – tikras Dievas, tapęs žmogumi, eina kartu su kitais žmonėmis, kuriuos Jonas Krikštytojas kvietė į atgailą, išpažinti nuodėmes, atsiversti, eina kartu su jais į Jordano upę? Labai svarbu ne tik tai, ką šis įvykis reiškė ano meto žmonėms, bet ką tai reiškia mums, kurie gyvename už kelių tūkstančių kilometrų į šiaurę nuo tos vietos, po daugelio amžių; gal niekada ten patys nesame buvę. Svarbu turėti omenyje tai, kad evangelistas Matas rašė žydų tautybės krikščionims – krikščionims, kurie buvo kilę iš žydų, kurie prieš tai išpažino judaizmą. Taigi, gerai žinojusiems Raštus – tai, ką mes vadiname Senuoju Testamentu. Neatsitiktinai Evangelijoje pagal Matą, pradedant Jėzaus kilmės knyga (o kilmės knygos buvo labai svarbu judėjams), yra daug citatų iš Pranašų knygų. Evangelistas Matas dažnai rašo: „Tuomet išsipildė…“ arba: „Nes pranašas yra parašęs…“. Taigi, jis krikščionims, kurie prieš tai išpažino judaizmą – žydams, norėjo pasakyti, kad štai šitame Žmoguje – Jėzuje – išsipildė Dievo pažadai, kad Jis yra tas Mesijas, kuris buvo Dievo pažadėtas. Todėl skaitant Evangeliją pagal Matą labai svarbu atpažinti raktinius žodžius, kurie aiškina vieną ar kitą Jėzaus gyvenimo įvykį kaip Dievo pažado išsipildymą – taip, kaip juos vertino evangelisto Mato amžininkai. Taigi, Jėzus – Dievo Sūnus, tikras Dievas, brenda į Jordaną kartu su nusidėjėliais, kuriuos Jonas kviečia į atgailą, į atsivertimą. Jonas atkalbinėja, nes jau vien tai, kad žydai išpažino nuodėmes ir ėjo krikštytis, buvo neįprasta. Nes iki tol krikštyti buvo tik prozelitai, t. y., kitataučiai, kurie atsiversdavo į judaizmą. Todėl evangelistas Matas prieš tai esančiame 3 skyriuje ragina savo tautiečius: Duokite atsivertimą liudijančių vaisių! Ir nemėginkite ramintis: ‘Juk mūsų tėvas ­ Abraomas’. (Mt 3,8) Taip, jo tautiečiai buvo įsitikinę, kad jų tėvas yra jų tikėjimo protėvis Abraomas, kad jie yra kitokie, kad jiems nereikalingas atsivertimas, jiems nereikalingas atgailos krikštas.

O Jonas kalbėjo priešingai – tas, kuris buvo Dievo siųstas kaip pranašas, kaip pasiuntinys, kuris turėjo paruošti Dievui susitaikymo kelią. Kartu su Jonu stebimės ir mes: Gelbėtojas, Mesijas!.. Tačiau įsivaizduokime Jėzų, kuris ateina prie Jordano upės ir kur nors patogiai įsitaisęs stebi tai, kas vyksta, stebi brendančius į vandenį žmones, o gal dar ir paragina juos greičiau bristi į vandenį. Jėzus, kaip skelbė geroji Kalėdų žinia, yra Dievas su mumis. Ne „Dievas šalia mūsų“, ne„Dievas, kuris žvelgia į mus iš aukšto“, bet Tas, kuris yra su mumis: Dievas su mumis. Ne tik ant Atsimainymo kalno, kur apreiškė savo dievystę, bet ir tvarte, kuris toli gražu nebuvo panašus į tuos, kuriuos mes parengiame bažnyčiose, artėjant Kalėdų šventei; ir Golgotos kalne, patirdamas Dievo apleidimą; ir Jordano upėje, susitapatindamas su atgailaujančiais žmonėmis. Apie tai, beje, rašo apaštalas Paulius Laiške filipiečiams, sakydamas, kad Kristus Jėzus, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2,6-8). Jo klusnumas yra atsakymas į klausimą, kodėl Jam reikėjo eiti į Jordano upę kartu su nusidėjėliais krikštytis – Jo klusnumas dangiškajam Tėvui.

Jėzus apreiškė savyje Dievą. Evangelijoje pagal Joną rašoma: Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! (Jn 14,9). Bet tuo pačiu – ir žmogų. Žmogų, sukurtą, pasak Rašto, pagal Dievo atvaizdą – panašų į Dievą. Krikšte matome kaip tik tą atvaizdą – nuolankų, ištikimą Dievo valiai, o ne sukylantį, ne maištaujantį, kaip mes visi, kaip žmonės, aprašyti pirmuose Biblijos puslapiuose, o atliekantį tai, kam Dievas Jį yra siuntęs, ką buvo pažadėjęs protėviams. Jėzaus žodžiai, užrašyti Evangelijoje pagal Joną, apie tai daug pasako: Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios To, kuris mane siuntė (Jn 5,30; Jn 6,38).

Jėzaus atsakymas Jonui Krikštytojui: Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui (Mt 3,15) – tai ne tik atsakymas į klausimą, ką reiškia Jo krikštas, bet ir raktinė Evangelijos pagal Matą eilutė: Jėzus atėjo tam, kad įvykdytų teisumą, kad sugrąžintų žmogui tai, ką jis praradęs – teisumą, ryšį su Dievu. Apie tai kalba apaštalas Paulius: Nėra teisaus, nėra nė vieno (Rom 3,10) – ir žydai, ir graikai yra nuodėmės pavergti ir visiems reikalingas išgelbėjimas. O tas išgelbėjimas atėjo iš Dievo, iš Jo malonės. Taigi, Jėzus atėjo, kad įgyvendintų Dievo pažadą išgelbėti, kurį nuolat primindavo pranašai.

Evangelistas Matas, dar kartą primenu, pirmiausia rašė krikščionims, kilusiems iš žydų. Jordano upė jiems buvo labai svarbi. ,,Pereiti Jordano upęjiems reiškė tikriausiai kažką panašaus kaip dažnam lietuviui frazė ,,girdyti žirgus juodojoje jūroje“ arba Cezariui ,,peržengti Rubikoną“. Tačiau žydams tai turėjo ne tik politinę, bet ir religinę, teologinę reikšmę. Jordanas buvo riba, skyrusi jų protėvius, išėjusius iš Egipto nelaisvės ir po 40 metų kelionės per dykumą prisiartinusius prie pažadėtos žemės. Mozė, beje, neperėjo Jordano. Vėliau, Jozuei vadovaujant, keliems vyrams paėmus Sandoros skrynią ir įbridus į Jordano upę (tuo metu vanduo ten buvo gerokai pakilęs), vandenys atslūgo, ir tautos žmonės perėjo į kitą pusę. Ši istorija tikriausiai primena anksčiau įvykusią, dar vadovaujant Mozei, kai išrinktoji tauta, bėgdama nuo juos besivejančių egiptiečių, perėjo Raudonąją jūrą. Evangelistas Matas skelbia, kad Jėzuje Dievas perveda į Jį tikinčius į naują pažado žemę, išveda iš nuodėmės vergijos į Dievo karalystę. Jis yra daugiau negu Jozuė. Jis yra daugiau nei ana Sandoros skrynia, kuri buvo tik Jėzaus pirmavaizdis.

Toliau evagelistas Matas mini nusileidžiant Šventąją Dvasią ant Jėzaus balandžio pavidalu. Vėl svarbi, žydams ir be teologinio išsilavinimo suprantama užuomina: Dvasia ant Mesijo. Apie tai kalbama pranašo Izaijo knygoje: Ant Jo ilsėsis VIEŠPATIES dvasia: išminties ir įžvalgos dvasia, patarimo ir narsumo dvasia, pažinimo ir VIEŠPATIES baimės dvasia; Jo džiugesys bus VIEŠPATIES baimė (Iz 11,2-3a). Taigi, ant Jėzaus nužengia Dievo Dvasia. Labai tikėtina, kad tai kartu yra ir užuomina į Dievo sandorą su Nojumi. Tikriausiai prisimenate istoriją, kai tvanui jau atslūgstant, Nojus paleido balandį, kuris sugrįžo su alyvos šakele, ir Nojus suprato, kad jau vanduo atslūgo nuo žemės paviršiaus. Tas balandis – vėl tarytum pirmavaizdis to, kas įvyksta čia, Jordano upėje: Jėzuje Dievas sudaro naują sandorą su žmonija.

Balsas iš dangaus. Dar viena svarbi užuomina. Pranašo Izaijo knygoje yra išreikštas daugelio žmonių maldavimas, kurį mes girdėjome dar Advento pradžioje: O, kad perplėštum dangus ir nužengtum! (Iz 63,19) Dabar, Jėzui pasikrikštijus, iš dangaus pasigirsta balsas, iš dangaus nusileidžia Šventoji Dievo Dvasia, dangus atsiveria. Tas balsas skelbia: Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi (Mt 3,17). Čia atsimename Ps 2,7: Tu mano sūnus, šiandien Tave pagimdžiau. Taigi, krikščionys, kurie buvo kilę iš judėjų, krikščionys žydai šiame įvykyje atpažįsta Dievo pažadų išsipildymą. Beje, užmeskime akį į tai, kas Evangelijoje pagal Matą seka po Jėzaus krikšto: ogi pasakojimas apie Jėzaus gundymus dykumoje (Mt 4). Ten Jėzus, trumpai tariant, yra gundomas būti antžmogiu, demonstruojančiu savo galybę. Bet Jis prie Jordano upės jau pasirinko: būti kartu su žmogumi, būti su juo, o ne pigiai demonstruojant stebuklus, medžioti lengvatikius. Jėzus yra Dievas su mumis, ką skelbia Kalėdų žinia, ko mes neturėtume pamiršti.

Na, o Laiške romiečiams apaštalas Paulius, baigęs teologinį traktatą (beje, gerai suprantamą ano meto žmonėms), aiškinęs apie Dievo – žmogaus santykius, apie teisumą – neteisumą, apie išganymą iš malonės, pereina prie žmonių tarpusavio santykių. Bet kitaip ir būti negali, nes krikščionybė, jei skaitome Apaštalų darbų knygą, buvo ypač žemiška – joje žmogus nepaliekamas nuošalėje, jo poreikiai neignoruojami. Apaštalas Paulius kalba apie kūną, ragina aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką (Rom 12,1). Kituose savo laiškuose apaštalas Paulius rašo, kad jo kūnas yra silpnas, kad tai – molinis indas. Bet jis kalba ir apie Dievo šventyklą. Taigi, anot apaštalo Pauliaus, žmogaus kūnas yra ne tik silpnas molinis indas, bet ir neatskiriama šventovės, kurią yra sukūręs Dievas, dalis: Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo? (1 Kor 6,19a).

Gali kilti klausimas apie tai, kaip mums aukoti savo kūnus kaip Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą. Juk mums nebereikia Dievui aukoti savęs ar dar kažko, nes Jis pats, tapęs žmogumi, paaukojo save vieną kartą ir visiems laikams, kaip rašoma Laiške hebrajams. Taigi, kaip turėtume aukoti savo kūnus Dievui? Tai, ką atliekame fiziniais veiksmais, kūnu (be kūno mes gyventi negalime) – ne tik liturgijoje, bet ir kasdienybėje savo darbus, – visa tai, ką atliekame, skirti Dievui. Neatsitiktinai mes žegnojamės, tardami žodžius Vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Tai reiškia, kad tai, ką aš dabar darysiu, darysiu vardan Dievo. Ne tik liturgijoje turėtume tą daryti, bet ir savo kasdienybėje: Vardan Dievo. Manau, kad apaštalas Paulius čia apie tai ir kalba, ragindamas aukoti savo kūnus kaip Dievui patinkančią auką.

Apaštalas Paulius kviečia pažinti Dievo valią, kad galėtume suvokti, kas gera, tinkama ir tobula (Rom 12,2). Maldoje Tėve mūsų mes meldžiamės: Tesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Jėzus prieš mirtį ant kryžiaus meldė: Tebūna ne mano, bet Tavo valia! (Lk 22,42) Gali kilti klausimas: Kaip pažinti Dievo valią? Atsakymas: Pažinti Tą, kurį Dievas siuntė, pažinti Tą, kuris atėjo vykdyti Jo valios, tai yra – Jėzų. Nemėgdžiokite šio pasaulio, – ragina apaštalas Paulius. Nebūkite prisitaikėliai. Prisitaikėlis keičiasi pagal aplinkybes, yra nepastovus tarytum chameleonas, keičiantis savo spalvą. O krikščionis turi likti tvirtas, nevaldomas aplinkybių. Kitame savo laiške apaštalas ragina: ,,Būkite Jame, t. y., Kristuje įsišakniję“. Apaštalas Paulius kviečia būti tvirtiems, įsišaknyti Kristuje, įsišaknyti tikėjime, kad būtume panašūs į tvirtus medžius, giliai žemėje įleidusius šaknis. Apaštalas kviečia nemanyti apie save geriau, o matyti save tokius, kokie esame. Ne visada tai malonumas – ir kitiems, ir patys sau norime atrodyti geresni, negu iš tikrųjų esame. Bet reikia save pažinti tokį, koks esi iš tikrųjų, kad būtum tikrai savimi. Tik kartu reikia nepamiršti ne vien savo trūkumų ir silpnybių, bet ir to, kad esi Dievo atvaizdas, kaip jau kalbėta. Nepamiršti, kad esame Dievo šventykla, nepamiršti, kad esame tas Dievo atvaizdas, kurio mumyse negali ištrinti net nuodėmės. Taip pat ir kitame žmoguje – jis yra tas pats Dievo atvaizdas.

Apaštalas Paulius Laiške romiečiams kalba apie bendruomenės gyvenimą. Jis nori pasakyti, kad visi yra svarbūs, nepriklausomai nuo to, kokias pareigas užima, ką atlieka bažnyčioje. Visi svarbūs, visi reikalingi kaip Kristaus kūno nariai. Toliau apaštalas kalba apie gėrį ir blogį, kalba apie meilę: Meilė tebūna be veidmainystės (Rom 12,9). Tarp meilės ir veidmainystės negali būti nieko bendra. Jeigu tu myli, tai neveidmainiausi – jei myli, būsi nuoširdus. Apaštalas Paulius ragina bodėtis pikto ir laikytis gero. Tas ,,bodėkitės“ originalo kalboje (graikiškai) pavartotas kaip ,,bjaurėkitės, neapkęskite“ (gr. apostiuguntes). Bjaurėtis blogiu – o mes juk, deja, dažniausiai neapkenčiame žmogaus. Nuodėmingo, kuris daro bloga, tačiau neapkęsti turėtume paties blogio, nuodėmės. Tam kviečia apaštalas Paulius. Na, ir raginimas: Laikykitės gero. Lengva apie gėrį svajoti, lengva palinkėti gero, bet nuolat daryti gera, siekti to yra nelengva. Mes pavargstame, pailstame, aptingstame. O kad to nebūtų, prašykime, kad mus stiprintų Viešpats, kad Dievo Dvasia mus vestų, įgalindama mus būti Dievo vaikais.

Amen. 

Viešpaties Krikšto šventės nuotolinių pamadų pamokslas Panevėžio liuteronų bažnyčioje
Kun. Arvydas Malinauskas, 2021 01 10

Vilma Sabutienė
Kiekvieną dieną tu pamatai, išgirsti arba perskaitai ką nors nauja. Bet jeigu nori temos, prašau – parašyk man apie Liuteronų bažnyčią. (Chesterfield. Laiškai sūnui). Ačiū, kad domitės!

Parašykite komentarą