Kas mėnesį – apie svarbius dalykus
Vis dėlto abi nuėjome baisiąją pavakarę į tą parką. O ten regiu kaip pro rūką: merginos kad daro tempimo pratimus, viską moka, o stiprios, o pasitikinčios savimi. Brrrr… Gerai, kad buvome sutarusios laikytis drauge, kad ir kas nutiktų. Ji – negalinga, aš – ne čia papuolusi. Ir dar prieš startuodama (be jokių apšilimų, žinoma) primygtinai […]
Prieš trejus metus artėjant Kalėdoms internete radau šį atsidūsėjimą apie tai, kaip štai yra tokių mamų, kurios taip viską moka (už visus viską žymiai labiau, tikrai) ir spėja susiruošti šventėms (pavyzdiniam stalui, nuotaikai, muzikiniam fonui), o ir atrodo (įskaitant visus namiškius) taip, kad nors iškart fotografuok žurnalo viršeliui ir fotosesijai jo viduje. O aš… aš?.. […]
Tradicija Advento pradžioje pasiruošti vainiką išplito ir pasiekė mus. Klasikinis variantas būtų su trimis violetinėmis (Advento spalva) ir viena rožine (džiaugsmo) žvake, skirta trečiajam sekmadieniui. Ką gelbėja tos žvakės? Jos primena, kad reikia tikro dalyko. Skaityti daugiau Vilma Sabutienė Kiekvieną dieną tu pamatai, išgirsti arba perskaitai ką nors nauja. Bet jeigu nori temos, prašau – parašyk man apie Liuteronų […]
Šiandien jaučiuosi tarsi bandyčiau pereiti siauručiu liepteliu ir nenuslysti į vieną ar kitą pusę. Mat sakiau, jog pasidomėsiu, kas parašyta apie moters pašaukimą: ne tik kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą – kaip vyrą ir moterį, bet moterį būtent kaip pagalbą, šalia vyro. Vilma Sabutienė Kiekvieną dieną tu pamatai, išgirsti arba perskaitai ką nors […]
Redaktorei užsiminus, kad vertėtų pakalbėti apie moters pašaukimą, viduj kažkaip susigarankščiavau. Jau vien pašaukimas ko vertas, o dar – moters? Neišsemiama tema! Iškart prisiminiau, kaip kartą mokytoja paskelbė rašinėlio temą: Mano gyvenimo prasmė (ar tikslas). Ir pasakė: „Tikintiems žmonėms tai gerai, jie žino: amžinasis gyvenimas. O va mums…“ Tai va. Tikintiems bepigu Apie pašaukimą kas skaityta-girdėta? Klausyk širdies! Ne, te širdis paklūsta protui […]
„Štai, štai kaip aš jaučiuosi ir gyvenu!“ – atsimenu, džiaugsmingai pagalvojau, skaitydama šiuos įstabaus žmogaus Antonijaus Surožiečio žodžius. Nes kai vaikystėje išgirsti iš artimųjų, kad jau tu, Vilma, jei vyras būtum, tai į kunigus matyt eitum: tau vis bažnyčia ir bažnyčia rūpi, – o ten, Tauragės krašte, iš tikrųjų tarp laukų, sandėlių, motociklų, ekonomikos, medicinos ir […]