Nepraeik, mielasis Jėzau (giesmė)

Visi krikščionys turbūt kasdien skaito Dievo Žodį – o jis visada gyvas ir veiksmingas, – bet būna, kad skaitai / klausai ypatingai, kaip aš aną vakarą, prieš rytojaus vizitą į kliniką „dėl akių“ (rutininis patikrinimas). Bet ir sutapk tu man taip. Štai kokia buvo homilija:

„Viską ryškiai matė“

Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent Jo valia pašauktiesiems. (Rom 8,28)

1820 m. kovo 24 d. Niujorko valstijos Putnamo mieste vienoje šeimoje gimė mergytė.

Fanny_Crosby_birthplace
Gimtieji namai

Nors gyveno vargingai, peršalusiai šešių savaičių dukrytei dėl akių infekcijos tėvai pakvietė daktarą. Šeimos gydytojas negalėjo atvykti, tad buvo atsiųstas kitas medikas. Šis nurodė kūdikį gydyti karštais kompresais. Gydytojo sprendimas turėjo baisias pasekmes – neužilgo mažylė nebegrįžtamai apako. Lyg būtų negana šios tragedijos, mergaitei dar nesulaukus metukų, mirė jos tėtis.

Bėgo dienos, ir protinga akla mergaitė pradėjo lankyti mokyklą, ją baigė, o tada įsimylėjo. Abu su vyru buvo tokie laimingi, susilaukę dukrelės. Pavadino ją Frances. Tačiau mažylė mirė.

Apakusi dėl gydytojo neprofesionalumo, netekusi tėvo ir dukters – ši moteris galėjo praleisti gyvenimą besikankindama sielvarte ir grūmodama dangui dėl tokios neteisybės.

Galėjo. Tačiau elgėsi kitaip.

Apie gydytoją, dėl kurio kaltės neteko regėjimo, ji vėliau pasakė: „Jei jį sutikčiau, tai nepaliaučiau dėkoti, kad apakau.“ Fanny Crosby laikė savo aklumą Dievo dovana, dėl kurios galėjo sukurti 8000 giesmių. Pasitikėdama Kristaus meile, kuris mirė, kad ji amžinai gyventų, Fanny Crosby tikėjo, kad jos kančios buvo duotos tam, kad Dievas joje padaugintų gėrio. Gėrio, o ne kartėlio. Štai kokia jos giesmė:

Jėzus manasis, tikrai žinau –
Dangiško džiaugsmo aš paragavau!
Dievo atpirktas, gimęs iš Jo –
Draugdalininkas išganymo.

Tai mano gyrius, mano giesmė –
Garbinti Jėzų kasdien linksmai!
Tai mano gyrius, mano giesmė –
Garbinti Jėzų kasdien linksmai!

(Iš atminties, kaip girdėdavau gimtojoje Tauragės parapijoje. Orig. Blessed Assurance – V.S.)

Frances Jane Crosby suprato, kad viską valdo mylintis Dievas. Ji tikėjo apaštalu Paulium, kuris rašė persekiojamai bažnyčiai Romoje, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent Jo valia pašauktiesiems (Rom 8,28).

Ji žinojo (kaip turėtų ir visi krikščionys), kad Dievas parodė savo meilę mums per savojo Sūnaus auką.

Jėzuje visiems tikintiesiems duotas atleidimas, išganymas, viltis ir amžinasis gyvenimas. Krikščionys neapsaugoti nuo gyvenimo kančių ir sielvarto, jie nėra tarsi neliečiamieji. Visiems žmonėms tenka kentėti ir liūdėti, neišskiriant nė tų, kurie tiki nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus atpirkimu. Bet krikščionys žino, kad jei Dievas už juos, tai jokiam priešui nepasiseks jų įveikti.

Jie tiki, kad dangiškasis Tėvas, kuris nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, su Juo mums dovanos ir viską (Rom 8,32).

MALDA: Viešpatie, duok man visada Tavimi pasitikėti, net kai nesuprantu. To prašau Išganytojo vardu. Amen.

Kristuje – Jo ir jūsų tarnas,
Kun. Ken Klaus

Šaltinis: The Lutheran Hour®

Nuo mažumės giedota mylima giesmė iš baptistų Evangelijos giesmių nr. 4 Nepraeik, mielasis Jėzau (Pass Me Not, O Gentle Saviour; atnaujinta versija 2006 m. Giesmių vainike – nr. 111 Neik pro šalį, Jėzau mielas), o apie autorę nieko nežinojau.

Nepraeik mielasis Jezau
„Evangelijos giesmės“

Kokia istorija!.. Ir anos giesmės draugdalininkas visam gyvenimui paženklino pasijautimą šiame pasaulyje. Ir kiek dar giesmių nesieju su Fanny Crosby (1820 03 23 – 1915 02 12), o greičiausiai atpažinčiau dar bent kelias iš jos per beveik 95 šviesaus gyvenimo metus sukurtų 8 tūkstančių. Tūks-tan-čių!

Wikipedia sako, kad Fanny Crosby turėjo apie 200 slapyvardžių, nes giesmynų sudarytojams buvęs nepatogumas turėti tieeek vienos autorės giesmių vienam leidinyje.

Misionierė, poetė, kompozitorė – kokia stipri moteris. Ji tituluota ir giesmių karaliene, ir šiuolaikinio amerikiečių parapijinio giedojimo motina.

Fanny_Crosby 1872
Fanny Crosby 1872 m.

Kitą dieną niekaip iš galvos neišėjo jos istorija. Prisiminiau metropolito Antonijaus Surožiečio – o jis juk ir gydytojas (chirurgas; akademikas) – mintis. Štai, susiradau šiandien:

Aš – ne mano sukrėsta sąmonė, ne mano nerimastingi jausmai, aš – tai kūnas, kuriam dabar gresia žūtis, kuris pilnas skausmo. Ta liga – nebūtinai vėžys; mes galime lipti ant sienų ir nuo danties skausmo. Kartą bandžiau pasielgti asketiškai ar didvyriškai: man pradėjo skaudėti dantį, ir aš nusprendžiau tiesiog kentėti: argi aš – ne dvasinė būtybė? Mano tyra dvasia kentėjo visą dieną kaskart vis sunkiau, paskui atėjo naktis, ir aš negalėjau užmigti. Kad ir keista, mano kilni dvasia nemiegojo dėl mano apgailėtino kūno. … Tuo momentu suvokiau, kad keistu būdu mano kūną ir mano „aš“ buvo galima sutapatinti, jie nepaprastai artimi vienas kitam. Argi tas, kuris serga, – kiekvienas iš mūsų, visi mes – nepastebime, kokią didelę reikšmę turi mūsų kūnas?  … Kūnas – tai ir esame mes; kur mes būtume, kaip save suvoktume, jei neturėtume kūno?

(Skaityti visą straipsnį: pirmą ir antrą dalį)

Kaip būtų su tikėjimu, jei būtų?.. Tikėkim(ės)!

 Paskelbta 2018 04 27. Atnaujinta 2023 10 02.

Vilma Sabutienė
Kiekvieną dieną tu pamatai, išgirsti arba perskaitai ką nors nauja. Bet jeigu nori temos, prašau – parašyk man apie Liuteronų bažnyčią. (Chesterfield. Laiškai sūnui). Ačiū, kad domitės!

Parašykite komentarą