Apie (su)gyvenimą Vilniuje. Tolerancija ir netolerancija

Vilniuje, visais laikais tokiame mišriame, apgyventame įvairiausių žmonių mieste, tiesiog praktiškai įsigyveno tam tikros toleravimo ir tolerancijos apraiškos. Šiais laikais mūsų Sostinė kai kurių tikinčiųjų pradėta vadinti (Dievo) Gailestingumo miestu.

1276747_569225099806945_113733502_o

O 15min.lt publikuotame „Naujojo Židinio-Aidų“ Davido Fricko straipsnyje pasakojama apie 17 a. Vilnių:

Tai, ką čia trumpai aptariau – kelis krikštatėvystės, santuokos ir laidotuvių apeigų aspektus mažame, daugiakonfesiniame ankstyvųjų naujųjų amžių mieste – atskleidžia keletą mechanizmų, dėl kurių mieste buvo įmanoma sugyventi. …

Tai buvo toleravimas, sugebėjimas rasti veiksenų – kai kurios jų glūdėjo ritualizuotuose ir atskiruose smurto aktuose ar bent jau priešiškuose teismų sistemos santykiuose – bet jie leido individams ir bendruomenėms sugyventi kartais visai šalia žmonių, kurie buvo nekenčiami ar bent jau laikomi nepataisomais bukagalviais.

Toleravimas lyginant su tolerancija yra „dviveidis kaip Janas“; jame tolerancija ir netolerancija yra „dialektiškai ir simboliškai susijusios“. Toleravimo aktu tie, kurie leido kitiems gyventi šalia, kad ir kokios taisyklės buvo nustatytos jų elgesiui, „reiškė galingas, bet neišsakytas pretenzijas į savo religijos tiesą bei klaidingą, iškraipytą kitų religijų pobūdį“.

Skaityti straipsnį

Vilma Sabutienė
Kiekvieną dieną tu pamatai, išgirsti arba perskaitai ką nors nauja. Bet jeigu nori temos, prašau – parašyk man apie Liuteronų bažnyčią. (Chesterfield. Laiškai sūnui). Ačiū, kad domitės!

Parašykite komentarą