Vilniuje, visais laikais tokiame mišriame, apgyventame įvairiausių žmonių mieste, tiesiog praktiškai įsigyveno tam tikros toleravimo ir tolerancijos apraiškos. Šiais laikais mūsų Sostinė kai kurių tikinčiųjų pradėta vadinti (Dievo) Gailestingumo miestu.
O 15min.lt publikuotame „Naujojo Židinio-Aidų“ Davido Fricko straipsnyje pasakojama apie 17 a. Vilnių:
Tai, ką čia trumpai aptariau – kelis krikštatėvystės, santuokos ir laidotuvių apeigų aspektus mažame, daugiakonfesiniame ankstyvųjų naujųjų amžių mieste – atskleidžia keletą mechanizmų, dėl kurių mieste buvo įmanoma sugyventi. …
Tai buvo toleravimas, sugebėjimas rasti veiksenų – kai kurios jų glūdėjo ritualizuotuose ir atskiruose smurto aktuose ar bent jau priešiškuose teismų sistemos santykiuose – bet jie leido individams ir bendruomenėms sugyventi kartais visai šalia žmonių, kurie buvo nekenčiami ar bent jau laikomi nepataisomais bukagalviais.
Toleravimas lyginant su tolerancija yra „dviveidis kaip Janas“; jame tolerancija ir netolerancija yra „dialektiškai ir simboliškai susijusios“. Toleravimo aktu tie, kurie leido kitiems gyventi šalia, kad ir kokios taisyklės buvo nustatytos jų elgesiui, „reiškė galingas, bet neišsakytas pretenzijas į savo religijos tiesą bei klaidingą, iškraipytą kitų religijų pobūdį“.
Paskelbta 2014 09 09
