Eilėraštis iš vaikystės (Suvadino senis Vėjas…)

Kai per Naujuosius aprašiau savo Advento įspūdžius – kaip reikėjo eilėraštį mintinai išmokti, – pasiguodžiau, kad ne kažką atsimenu iš gausybės vaikystėje mokėtų ir mielai deklamuotų, ypač kaime pas Močiutę. Sakiau, kad mokėjau tokį apie Vėją su Vėjyčiais, tačiau pamenu tik fragmentą, nors nuotaika labai gyva.

Ir štai neseniai parašė žmogus, kad irgi ieško pilnos versijos, jau kelinti metai. Sakiau, kad rimčiau pasidomėsiu ir aš. Man dar nespėjus, jis surado ir atsiuntė!! Ačiū! :)

Kelis niuansus paredagavau pagal savo pajautimą. Jaukaus buvimo :)

Thunderstorm_-_NOAA

1. Suvadino senis Vėjas
Savo daugelį vaikų
Ir kiekvieną prigrasino
Niekur neiti iš namų.

2. – Aš į mugę iškeliauju,
Kada grįšiu, nežinau.
Jūs, regiu, nebe mažyčiai,
Kambarių nerakinu.*

3. Jeigu debesys atskristų
Su lietučių kibirais,
Neišleiskite iš tvarto
Žirgo degančiais nasrais.

4. Jei perkūnas atvažiuotų,
Tik nesėskit į ratus,
Nes jis baisiai piktas senis -
Gal užmušti jus visus!

5. Senis maišą užsidėjo
Sau ant braškančių pečių,
O vėjyčiai prižadėjo
Niekur neiti iš namų.**

6. Senis kiemą vos paliko,
Tuoj susitarė vaikai:
- Broliai, tėvas mus tik kvaido: ***
Kur perkūnas, kur arkliai?!

7. Tuoj suskrido debesėliai
Savo naščiais nešini
Ir perkūnas atdundėjo
Jau be saulės dangumi.

8. Prunkščia žirgas, mėto žaibą,
Dunda ratai: dar dar dar.
O Vėjyčiai verkia dreba,
Čia pirma, kitur dabar.

9. Rauna ąžuolus iš kelio,
Švilpia, rėkia be ribų.
Ir su stogais nepalieka
Nei klojimų, nei namų…

 

*O gal „durų neužrakinu“
** „Niiiiiieeeeeekur neiti iš namų“ – taip ir girdžiu save mažą akcenuojant iš visų jėgų :)
*** O šitas tai kaip per miglą – „kvaido“?

 

Vilma Sabutienė
Kiekvieną dieną tu pamatai, išgirsti arba perskaitai ką nors nauja. Bet jeigu nori temos, prašau – parašyk man apie Liuteronų bažnyčią. (Chesterfield. Laiškai sūnui). Ačiū, kad domitės!

Parašykite komentarą