Grįžinėjant iš žaidimų aikštelės (geri ar blogi žmonės?)

Kasdieniame sukimesi mintys (tos, kur pačios sau) tarsi susikaupia galvoje ir prašosi išimamos, nes pradeda į tarpus užsikrauti ir blykčioja kažkur prieš akis. Kažkaip taip. Atklysta vaikštant, stebint(is), besitvarkant. Nei aš jų rūšiuosiu, nei gludinsiu. Išimsiu, ir tiek :)

upe

Tai pagalvojau šiandien grįždama, kad ir kaip ten būtų su vaiko prigimtiniu gerumu (tabula rasa – bet jei jau toks geras, tai ne taip labai ir rasa), bet iš tėvų ir kitų artimųjų jis išmoksta ne blogų dalykų, o būtent gerų. Nes tėvai moko, turi pamokyti ne taukštelti veidan artimui, o kaip tik kitaip. Ir ne tėvų pasąmonė ar veidmainystė kūdikio nagučius į save užriečia :) O va atriesti teks pamokyti. Ar čia atseit ne blogi, o neutralūs – tokie tiesiog dalykai, tas egoizmas ir pan.? Tai tada tiesiog neutraliai kūdikis sukurtų knygutę, o ne ją draskytų? Išplautų grindis, o ne apskleistų – ar čia nebūtinai švarios grindys yra gėris? Kodėl, man tiktų – tik kur tai parašyta ;)

Elizabeth Gilbert

Tik nutinka, kad tie ir tos, kur susigalvoja, jog vaikas yra geras (apskritai – kas tai?..), neišvengiamai patirdami, kad o bet tačiau – tu matai! – štai jau ir negeras (labai negeras! Blooogas!), kad įsižeidžia. Mat nusivylė, nesitikėjo, įsiskaudino. Kaip tai mažvaikiškai gaunasi… Paskui svarsto – matyt, problemų turi. Gal turi, o gal ir neturi. Medice, cura te ipsum ;)

miss

Man tai geriau drąsiai, atvirai ir su meile pažiūrėti į tiesą. Kad nereiktų kapanotis beviltiškume ir žmogaus negerbime. Neįsivaizduoju kito būdo gyventi negu krikščioniškai („esu krikštytas“), todėl vis mėginu atsiminti, kad žmogus ir tobulas, ir atvirkščiai (tuo pat metu teisus ir nuodėmingas). Rašytoja Elizabeth Gilbert savotiškai sudėjo šį supratimą: tu esi šedevras, ir dar tampi juo.

masterpiece
facebook.com/GilbertLiz

Čia galima be galo svarstyti, kasdien iš naujo permąstyti ir vėl užsimiršus tikėtis negalimų dalykų, bet prisiminus – kliautis gailestingumu.

Pasigailėk manęs, Dieve, pagal savo malonę,
pagal savo didį gailestingumą
išdildyk mano priešgyniavimus!
Visai nuplauk nuo manęs mano kaltę
ir nuo mano nuodėmės apvalyk mane!
Nes aš gerai pažįstu savo priešgyniavimus
ir mano nuodėmė yra nuolat mano akyse.
Gi kaltas esu gimęs,
ir nuodėmingą mane pradėjo mano motina.
Tu gi mėgsti tiesą būties gilumoje,
slaptoje mane mokai išminties.
Apvalyk mane nuo nuodėmės yzopu, kad būčiau švarus!
Nuplauk mane, kad būčiau baltesnis už sniegą!
Tyrą širdį sukurk man, Dieve,
Ir tvirtą dvasią atnaujink mano viduje!
Viešpatie, praverk mano lūpas,
kad mano burna skelbtų Tau gyrių!

                                                                      Iš 51 psalmės (A. Jurėno vert.)

Trečiadienį prasidės gavėnia, tai netoli ir Velykos.

P.s. Tiesa, kai sako, kad vaiko auklėti nereikia… o ką tada reiškia (ar bereiškia?) „neišauklėtas vaikas“, „neišauklėtas žmogus“? Šiaip? Ar vaikas užauga pats? Nežinau, kaip kitiems, bet mano namuose net paprastieji, ne Užgavėnių, blynai patys neišsikepa, tai ką jau čia…

 

Vilma Sabutienė
Kiekvieną dieną tu pamatai, išgirsti arba perskaitai ką nors nauja. Bet jeigu nori temos, prašau – parašyk man apie Liuteronų bažnyčią. (Chesterfield. Laiškai sūnui). Ačiū, kad domitės!

Parašykite komentarą