Tai yra, kaip jam/jai/jiems papasakoti, kad tėvų meilė nėra tarsi pyragas – kuo daugiau valgytojų pripuls, tuo mažesnis kąsnis kiekvienam klius (arba kažkas nusikniauks liūto dalį, o tu taip ir liksi nelaimėlis). Man patiko ši istorija iš familyshare.com, ją ir pritaikėme, kalbėdamiesi su vyresniaisiais apie gražiai besikeičiantį gyvenimą.
Taigi, vienas išmintingas tėtis padaręs taip: atsisėdęs su vaiku prie stalo, popieriaus lape nupiešė spalvotą skritulį. Pavadino jį TĖVELIO IR MAMYTĖS MEILĖ. Tada paklausė vaiko: „Kas bus, kai gims leliukas? Turbūt turėsite dalintis per pusę?“ Ir, pieštuku per centrą brėždamas liniją, padalijo skritulį į dvi lygias dalis. Vienoje pusėje užrašė vyresniojo vaiko vardą, o kitoje – Kitas Vaikelis. „Taip, ar ne?“ – paklausė tėvas vaiko. Šis pritardamas linktelėjo galvytę. Tada tėvas švelniai paaiškino: „Ne, vaikeli – atsiras naujas skrituliukas“ . Ir šalia nupiešė kitą tokį pat, nuspalvino, ir jį taip pat pavadino TĖVELIO IR MAMYTĖS MEILĖ: „Jūs abu turėsite visą visą mūsų su Mamyte meilę, ir ja nereikės dalintis, nes su kiekvienu vaikeliu atsiranda ir nauja meilė“.
Mūsų namuose tuo laiku ant stalo buvo padėta vasarinių nektarinų, jie ir pravertė. Abudu gavo į rankas po gražų didelį sunokusį vaisių, o štai būsimasis broliukas ar sesutė gaus savo, patikinom, nesikėsins atkąsti kitų. Gal ir ne tobulai visapusiškas palyginimas, bet geras. Tikrai pakankamai geras 
