Kad ir kaip tai skambėtų (linksmai, intriguojančiai, neįprastai, kvailai, beprasmiškai), tai buvo smagus challenge`as (iššūkis ar problema – kaip kas pasakytų)

2016 m. sausio 5 d. keturiese gal juokais, gal rimtai sutarėme nuo rytojaus visus metus skaityti knygas ir jas krauti į sąrašą / stirtą. Mat DayZeroProject (juk nauji metai, įprasta kažką suplanuoti ar pasvajoti) priminė, kad vienas iš galimų užsibrėžti tikslų – perskaityti savo ūgį knygų. Suvedus į paiešką, kaip kam yra sekęsi tu tokiu užmoju, ryškiausias pasirodė šis įspūdis. Tiesa, tik baigiantis iššūkio laikui apsižiūrėjau, kad ši mergina skaitė tai DVEJUS metus, o jos ūgis yra 165 cm (kai mano virš metroseptyn, o gal ir aukštesnių yra mūsų jaukioje draugijoje).

Taip ir atsirado užmojis – susitikus, pabendravus, besidalijant įspūdžiais apie šventes, apie praėjusius ir prasidėjusius metus. Kas iš smalsumo, kas iš smagumo, kas iš noro kažko konkretaus, kas po draugyste - taip, greičiausiai tai pagrindinė nata (a, taip, beje – gaidų knyga irgi knyga, ypač kai pernelyg ilgai neatversta išbuvo lentynoje).

Vienas iš motyvų – pamatyti, kiek perskaitom per metus. Todėl pirmenybė skirta spausdintam tekstui, o ne virtualiam. Nes taip, skaitom daug, bet kaip kitam parodyti – ne sublizgėti žiniomis, kur jau ten, o tiesiog pasakyti ir parodyti, ką perskaitei. Kam to reikia? Pvz., man. Kad nebūtų visąlaik tik: „Ką skaitai šiuo metu?“ – „Daug ką. Ką, ką… internete… nemažai!“ Ir gal dėl noro pamatyti, kaip iš tikro esi pavargęs/pailsėjęs, kiek iš tikro įdomu tai, ką skaitai, ką dabar apskritai veiki. Laikas!..

Tai štai nuo pernai sausio 6-osios, pasibaigus 12 Kalėdų dienų, knygos ir pradėjo skaitytis. Perskaitykime – suskaičiuokime. Kaip mūsuose nuotaikingai sakoma: „Skaitau…“. Taip ir atskamba Močiutės balsas iš šilto vaikystės vakaro kiemo: „Mergelės (kirtis ant „r“), suskaitykit viščiukus!“…

Visos mano draugės daug skaito. Tai – ir pramoga, ir gyvenimo būdas, ir būtinybė. Atradom, kad net abstinencija vadintina būklė, kai po ranka nėra vienos-dviejų-trijų pradėtų skaityti knygų.

Dalijiomės įspūdžiais šiemet per Tris Karalius, kaip mums viskas pasirodė. Man, pavyzdžiui, atrodė, kad nei aš perskaitysiu, nei man bus kada, nei stengsiuos, nei realu. Kai biblioteka-skaitykla tam tikru gyvenimo momentu atrodo taip ir panašiai :)

Vis dėlto kai nuo mažens traukė skaityti visada visur (kai skaitai, žiū, ir dirbti neišeina – čia tokia tingėjimo forma?! ), o saugant akis būdavo ribojamas skaitymo laikas (nelyg kokie kompiuteriniai žaidimai), tai ir suaugus atkimsti: juk skaityti tai pats tas. Rudenį, prasidėjus mokslo metams, tokia gaiva padvelkė – kitką juk bus galima atlikti kitąmet! Ogi dabar, kai rašau, tai jau ir stojęs tas kitas metas…

Tradiciškai pasikartojau Metus, o tada viena per kitą prašėsi namie gyvenančios neperskaitytos-neperžiūrėtos-nesugrotos knygos. Vienos jų laukė kokius porą metų, kol teiksiuos perskaityti nuo pradžios iki pabaigos, o ne nugriebtais kąsniais. Kitos – iš serijos kur visi norėtų būti perskaitę, bet nelabai kas nori skaityti. Kitos – kartu su vaikais ir viskuo, kas su tuo įsiskaito. 

Monikos, kaip ji sako, pamintijimas apie šį nuotykį:

Man patiko preciziškai viską užrašyt   Ir knygas mėgstu tokias, kurioms bemiegė naktis nė motais. Ir tas liūdesys, kai baigias. Kaip netektis   Ir knyga gali būti už 3eur ir neintelektuali. Bet kai galiu būt empatiška, pasijuokt, paverkt, bet su teisinga morale.

Ilma atkreipė dėmesį, kad nemažai, tikrai nemenkai knygų buvo parsineštos ir vėl atiduotos bibliotekon. Bet šiemet vien dėl įdomumo pabandys susirašyti viską, ką perskaitė, kad metų gale aiškiai žinotų ir nereiktų laužyt galvos, kas dar kur užsislėpęs neprisiduoda.

Aš rekomenduočiau knygą „Gyvenimas dar prieš akis“ (Romain Gary). Ir Javier Marias „Įsimylėjimus“ – nepaisant pavadinimo, knyga labai gera. 

Linutės išvada:

Man atrodo, kad tai ir geriausia iš to challenge`o, kad gali pasakyti kitai draugei, kas tau geriausia, pasidalinti, patarti, ko niekada į rankas neimti.  (Beje, daug perskaitytų knygų kaip tik ir paskolintos arba grąžintos draugėms.)

Sutarėm, kad turbūt pataikytume, kurią iš savo perskaitytų knygų tiktų rekomenduoti kuriai draugei. Bet yra ne tik tokių, kur persergėtume, bet pora net tokių, kur į ugnį, ir tiek (čia jau ne vertimo ar įdomumo dalykai, o esminiai). Niekam nereikia. Tai ir nereklamuosim Geriau ką nors verto atsiversti. Kiekvienam savo.

Man dauguma perskaitytųjų knygų labai svarbios, ypač draugių ir draugų dovanotos bei susijusios su brangiais įvykiais, o kaip išskirtinę grupę šiemet paminėčiau tas, kurios į mūsų namus pateko iš pačių autorių ar herojų rankų.

Šis sumanymas per metus reiškėsi ir kaip pokalbių tema su draugėmis, ir kaip gyvenimo prieskonis ar net druska, ir proga valios tvirtybei, ir nuotykio jausmas. Bendrystė, smalsumas, smagumas. Ir jausmas, kad jeigu žmogus daug gyvena ir visaip skaito, tai kažkaip maždaug taip.