Kristus gimė – šlovinkime Jį!
Daugeliui mūsų jau pažįstama, o kai kurių ir pamilta protestantiškoji „Carols“ (kalėdinių giesmių) tradicija, kai ne tik bažnyčioje, bet ir namie, o taip pat būreliu einant nuo durų prie durų Advento bei Kalėdų laike šviečiant šventinėms lemputėms vakarais giedamos giesmės apie Išganytojo laukimą, Kristaus Gimimą bei mūsų atpirkimą amžinajam gyvenimui.
Ilgaamžė tradicija, padedanti perduoti Evangelijos paguodą, ramybę ir džiaugsmą žmonėms.
O štai prieš trejus metus bičiulė ortodoksė Vilniuje supažindino su ukrainiečių tradicija – „Koliadki“(„Колядки“): „Divnaja novina“ iškart pagavo širdį, „V temnuju ničku“ priminė vaikystę, klasikinių chorų, pop žvaigždžių ir kitų muzikų aranžuotės atvėrė iki tol nepažinotą turtingą pasaulį.
Šiemet šios giesmės tapo dar artimesnės, o dar įstabu ir tai, kad jos susitinka ir persipina su vakarietiškosiomis „Carols”: garsioji „Ščedrik / Carol of the Bells“ yra ukrainiečių kompozitoriaus, ortodoksų kunigo sūnaus, Mykola Leontovyčiaus (1877–1921) harmonizuota liaudies daina, išpopuliarėjusi JAV, o tada angliško teksto versija jau kaip giesmė kasmet skambanti bažnyčiose visame pasaulyje (o dar ir filmų, laidų, įvairių siužetų fone).
Apie šią giedotų ir tebegiedamų Kalėdų laikotarpiu ne liturginėje erdvėje giesmių tradiciją pasiteiravau ortodokso kunigo Gintaro Sungailos (ortodoksas.lt): kokios tai giesmės, ar jos iš bažnyčios giesmyno (kaip turbūt dauguma „Carols“), kodėl jose minima Ukraina, kas jas gieda. Ir dar – kaip krikščionys sveikinasi Kalėdų laikotarpiu.
Lyginant su anglikonų „Carols“, kur svarbiausia yra tam tikri nustatyti Šventojo Rašto skaitiniai, pamaldos vyksta bažnyčioje ir t.t., tikrai matyti skirtumas. Ortodoksų bažnyčioje liturginėse pamaldose giedamos liturginės giesmės, himnai ir kt., liturgija yra apibrėžta, pakankamai formali, yra tam tikros liturginės tradicijos, kurios, nors ir vystosi, yra labiau rituališkas dalykas. Bet yra toks reiškinys, kuris vadinasi paraliturginės giesmės. Tai yra giesmės, kurios atliekamos ne liturgijos metu, ne bažnyčioje ir yra žymiai neformalesnės, nes liturgijoje viskas yra teologiškai teisinga, Bažnyčios atrinkta. O paraliturginės giesmės – tokia spontaniška liaudies kūryba, liaudies tradicija, ir tokių paraliturginių giesmių yra daugiau, ne tik koliadkos – dar yra su kalėdiniu laikotarpiu siejamos ščedrivkos, o dar yra apskritai tokia tradicija, kalbant apie ukrainiečius, kuri vadinasi „Bohohlasnik“, tai yra toks visų metų, viso liturginio laiko paralituriginių giesmių rinkinys. Ir ši tradicija, šis fenomenas nuo pačių Krikščionybės pradžių keliauja kartu, formuojantis oficialiajai liturgijai. Šis žanras egzistuoja visoje Ortodoksų bažnyčioje, kur yra gili tradicija (pas graikus, serbus, bulgarus). Žodis „koliadki“ kilęs nuo lotyniško žodžio „calenda“. Ukrainiečiams jis tapo Kalėdų, Naujųjų metų laikotarpio sinonimu. Yra manoma, kad ir į lietuvių kalbą žodis „Kalėdos“ atėjo iš rytų slavų ortodoksų tradicijos. Ortodoksų bažnyčioje Kalėdų laikotarpis švenčiamas 12 dienų: nuo Kalėdų iki Kristaus Krikšto šventės (Liuteronų bažnyčioje Kalėdų laikotarpis, žinomas kaip „Dvylika Kalėdų dienų“, prasideda Kūčių vakarą, o baigiasi sausio 5 d., prieš Tris Karalius, t. y. Viešpaties Apsireiškimą – Epifaniją. – V. S.). Šios 12 dienų vadinasi „Sviatki“,. Įsiklausę į koliadkų tekstus, girdime, kad minimos trys didžiosios šventės: pačios Kalėdos – Kristaus Gimimo šventė; tada – Šv. Bazilijaus Didžiojo šventė, kuri yra yra sausio 1 d. (Kristaus apipjaustymo šventė, liaudiškoje tradicijoje labiau minima kaip „Vasilijus”; po sovietmečio, atsiradus dviem kalendoriams, ši Šv. Bazilijaus Didžiojo šventė yra sausio 14 d., bet iki tol tai buvo sausio 1-oji); o trečioji didelė šventė – Kristaus Krikštas.
Visą šį laikotarpį jungia Kristaus atėjimo į pasaulį tematika, kuri apjungia šventes į vieną visumą, o giesmėse, galima sakyti, susijungia du klodai: ikikrikščioniškas ir krikščioniškasis. Pagonių kultūroje Naujųjų metų laikotarpiu žmonės vaikščiojo vieni pas kitus ir linkėjo derlingų, laimingų metų, šeimos pagausėjimo ir pan., ir to įtakoje jau krikščionių būdavo pagiedama, pvz., taip (nors šiais laikais Ukrainoje aš to nesu girdėjęs): „Tegul apaštalas Petras tau padeda arti“, „Te Mergelė Marija padeda sėti“ ir t.t. – matome transformaciją iš to, kas buvo, ir sinkretiškumą, tautai tapus krikščioniška. Dabar didžioji dalis giesmių, žinoma, yra apie Kristaus gimimą, apie tą didį džiaugsmą. Kartu yra motyvų, kai giedamame tekste pasveikinamas šeimininkas, palinkima geros kloties ir pan., o tada jau apgiedama Kalėdų žinia. Kaip minėjau, liaudies kūryboje vaizduojamose Viešpaties Gimimo, piemenų aplankymo ir kitose scenose išgirstame ir ne visai liturgiškai grynų motyvų, spontaniškų vaizdinių apie Dievą ir Jo Sūnaus gimimą.
Giedodami „koliadkas“, Ukrainiečių vaikai vaikšto nuo vienų namų prie kitų; dažnai jų rankose galima pamatyti žvaigždę – tai yra „Betliejaus žvaigždė“. Galima eiti dienos metu, galima vakare – taip ir svečiuotis visą tą Dvylikos dienų laikotarpį. Nėra jokių pasninkų, tradiciškai tai – santuokos, vestuvių laikas: toks nuolatinis 12 dienų šventimas. Vaikams tai – svečiavimasis, giedojimas, vaišės.
Neretas motyvas „koliadkose“ yra „Ukraina“, „Motina Ukraina“ – giedama, kad Kristaus gimimą švenčia visa didelė šalis, drauge džiaugiasi visa ukrainiečių tauta, visi žmonės.
Ukrainiečių kultūra tikrai daininga. Ukrainoje apskritai, ypač kaime, labai ilgai buvo įprastas kongregacinis (visų parapijiečių) giedojimas. Dabar, ypač miestuose, jau mažiau giedama bendrai, apnyko ši tradicija. O ten, kur tai tebegyva, parapija gieda tą patį, ką choras. Ortodoksų bažnyčioje pirminis giedojimo būdas yra būtent kongregacinis giedojimas – senuosiuose bažnytiniuose tekstuose matome, kad yra vien dvasinininkai ir parapiiečiai; choras atsiranda vėliau, kartu su katedromis, muzikos raida (sudėtingėjant muzikinei liturgijos daliai). O Ukrainoje kongregacinė giedojimo tradicija buvo labai stipri, ypač provincijoje. Sovietmetis bei žmonių išsikrausymas į mietus, kur didelės katedros su gražiai sudėtingus muzikinius kūrinius giedančiais chorais, lėmė bendro parapijinio giedojimo susilpnėjimą ir nunykimą.
Bet išliko ir yra gyvas krikščionims įprastas pasisveikinimas su Kalėdomis: „Christos narodivsia – slavimo Joho“(„Христос народився – славімо Його“), liet. „Kristus gimė – šlovinkime Jį“. Tai yra iš Šv. Grigaliaus Nazianziečio liturginės kalėdinės giesmės graikų kalba, kurią slavų tradicijoje žmonės šimtmečiais girdėjo slaviškai: „Christos roždajetsa – slavite!“ („Христос рождается – славите!“), liet.: „Kristus gimsta – šlovinkite!“
Kalbėjosi Vilma Sabutienė
Žurnalas „Lietuvos liuteronų kelias“ (2022)