Šiemet skaičiuoju, kad pirmasis mano susitikimas su Vilniaus parapijos vaikais Sekmadieninėje mokyklėlėje įvyko lygiai prieš 20 metų, 1999-ųjų rugsėjį.
Ir taip pat matau, kad veik neturiu Rugsėjo 1-osios nuotraukų – čia kaip ir viskas, ką radau. 

Būna – ištaręs garsiai, sužinai, ką pats galvoji. Tai čia tas atvejis.

Ar Sekmadieninės mokyklos mokytojai gali „pritraukti“ vaikus į bažnyčią? Kas gi mus išties traukia laikytis Dievo įsakymo švęsti šventą dieną? Šventoji Dvasia.
Ar negali mokytojai atbaidyti? Na, nuo pamokėlių gali, kodėl.  Bet nuo pamaldų – ne. Ne jie.

***

Dar. Tėveliai ir Seneliai kartais pasako, kad „tai vaikai mus čia atveda, nes jiems patinka“, bet iš tikrųjų į bažnyčią vaikus atveda jie, suaugusieji. Neitų patys – vaikai „neatvestų“. Vaikai nėra savo tėvų tėvai.
Kyriele eleison.

***

Kuri gi dvasia skatina neiti į bažnyčią – pažeisti paties Dievo įsakymą iš Dekalogo?
Atsakymo variantų nėra, atsakymas tik vienas.

***

Aš esu vynmedis, o jūs – šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš – jame, tas duoda daug vaisių. Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.(Jn 15,5)
Nieko, kas išliks amžinybėje.
#Nieko

***

Kažkada, dar tuomet, kai pati neturėjau vaikų, viena močiutė po pamaldų iš tėvų-senelių būrio paklausė: Na, kaip sekėsi mano anūkiukui? Tai viena jauna mama man paskui tyliai prunkštelėjo: Aš jau seniai įpratau nebesiteirauti apie savo vaikus – ne, ne, nenoriu išgirsti atsakymo. Juktelėjom.
Ir nebejuokinga man jau daug metų.

***

Atbaidysi-neatbaidysi, pritrauksi-nepritrauksi – pasitikėk Dievo Žodžiu, Jo pažadu. Melskis, dirbk ir žinutes tėveliams parašyk.
Niekada nieko neskleisk apie mokinius.

***

Sekmadieninė pati savaime nėra tikslas ir troškimas. Beje, bažnyčios vaikai ne visi mėgsta išeiti į pamokėles – ir gerai; ir, tikiu, ne tik dėl to, kad mokytoja atbaido. 
Tai pamaldos yra tas mūsų džiaugsmas!

Šiame klipuky yra visa teisybė pasakyta.

***

Vaikai nesupranta, kas bažnyčioj vyksta, jiems ten nepritaikyta? Tai taip išeina, kad Viešpats, pats juos sutvėręs, visai jų nepažįsta, kad patikėjo ir jiems savo Žodį? Na jau.
Vaikai yra maži – bet ne kvaili.

***

Jei tik sugebėtum kiekvieno atsiprašyti, o pirmiausia – matyti ir neįskaudinti. Jei tik susivoktum kiekvienam padėkoti, o ir deramai priimti gerą žodį, šypseną, pagalbą, dovaną. Tieeek visko daug. …
Parapijiečių kantrybė ir geranoriškumas neįtikėtini!

Tai su ta viltim.