Šiemet skaičiuoju, kad pirmasis mano susitikimas su Vilniaus parapijos vaikais Sekmadieninėje mokyklėlėje įvyko lygiai prieš 20 metų, 1999-ųjų rugsėjį.
Ir taip pat matau, kad veik neturiu normalių Rugsėjo 1-osios nuotraukų – čia kaip ir viskas, ką radau.
Būna – ištaręs garsiai, sužinai, ką pats galvoji. Tai čia tas atvejis.
Ar Sekmadieninės mokyklos mokytojai gali „pritraukti“ vaikus į bažnyčią? Kas gi mus išties traukia laikytis Dievo įsakymo švęsti šventą dieną? Šventoji Dvasia.
Ar negali mokytojai atbaidyti? Na, nuo pamokėlių gali, kodėl. Bet nuo pamaldų – ne. Ne jie.
***
Dar. Tėveliai ir Seneliai kartais pasako, kad „tai vaikai mus čia atveda, nes jiems patinka“, bet iš tikrųjų į bažnyčią vaikus atveda jie, suaugusieji. Neitų patys – vaikai „neatvestų“. Juk matau. Vaikai nėra savo tėvų tėvai.
Kyriele eleison – Viešpatie, susimilk!..
***
Kuri gi dvasia skatina neiti į bažnyčią – pažeisti paties Dievo įsakymą iš Dekalogo?
Atsakymo variantų nėra, atsakymas tik vienas.
***
Aš esu vynmedis, o jūs – šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš – jame, tas duoda daug vaisių. Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.(Jn 15,5)
Nieko, kas išliks amžinybėje.
#Nieko
***
Kažkada, dar tuomet, kai pati neturėjau vaikų, viena močiutė po pamaldų iš tėvų-senelių būrio paklausė: Na, kaip sekėsi mano anūkiukui? Tai viena jauna mama man paskui tyliai prunkštelėjo: Aš jau seniai įpratau nebesiteirauti apie savo vaikus – ne, ne, nenoriu išgirsti atsakymo. Juktelėjom.
Ir nebejuokinga man jau daug metų.
***
Atbaidysi-neatbaidysi, pritrauksi-nepritrauksi – pasitikėk Dievo Žodžiu, Jo pažadu. Melskis, dirbk ir žinutes tėveliams parašyk.
Niekada nepliurpk apie mokinius.
***
Sekmadieninė pati savaime nėra tikslas ir troškimas. Beje, bažnyčios vaikai ne visi mėgsta išeiti į pamokėles – ir gerai; ir, tikiu, ne tik dėl to, kad mokytoja atbaido.
Tai pamaldos yra tas mūsų džiaugsmas!
Šiame klipuky yra visa teisybė pasakyta.
***
Vaikai nesupranta, kas bažnyčioj vyksta, jiems ten nepritaikyta? Tai taip išeina, kad Viešpats, pats juos sutvėręs, visai jų nepažįsta, kad patikėjo ir jiems savo Žodį? Na jau.
Vaikai yra maži. Bet ne kvaili.
***
Jei tik sugebėtum kiekvieno atsiprašyti, o pirmiausia – matyti ir neįskaudinti. Jei tik susivoktum kiekvienam padėkoti, o ir deramai priimti gerą žodį, šypseną, pagalbą, dovaną. Tieeek visko daug. …
Parapijiečių kantrybė ir geranoriškumas neįtikėtini!
Tai su ta viltim.