Pasninkas liuteronams

Kai meldžiatės…
Kai pasninkaujate…
Pelenų Trečiadienio Evangelijos. Mt 6,5.16

Dovilės Gudačiauskaitės nuotr.

Tuoj prasidės gavėnia. Pildau žinias apie pasninką, laikantis liuteroniško mokymo. Beje, čia gali pagelbėti ir adventinis tekstas iš tų pačių teologų šaltinių.

Taigi, pasikartoju esminius punktus:

1. Pasninkas neprivalomas, bet didžiai patariamas (tramdyti kūną – ne jis mano šeimininkas).
2. Liuteroniškas pasninkas – tai alkio jutimas (o ne abstinencija – susilaikymas nuo tam tikrų produktų).
3. Ypač rekomenduojamas liturginis pasninkas – t.y., prieš Šventąją Vakarienę.

Dabar konkrečiai. Štai ateina Pelenų Trečiadienis. Prasideda 40 dienų plius 6 sekmadieniai iki Velykų.

Kiek man valgyti, kad būtų pasninkas?

Kitas veiklas-neveiklas, nusiteikimą, praktikas žr. jau minėtame advento straipsnyje ir tekste iš ankstesnių metų žemiau, po iliustracija.

Rūsčiojo veido liuteronai juk nedarys karnavalo: mėsai CARNE - ate VALE. (O gal ir nieko – turint omeny, kad CARNE reiškia ir kūną )

Liuteronai teologai sako taip: pusryčių bei pietų porcijos turi būti apie 1/4 – 1/2 įprasto dydžio, o vakarienė – įprasta, bet paprasta.

Kasdien (išskyrus, manau, sekmadienius – juk šventė).

Hmmm. Vaikai valgyt neatpras. Kaip suktis?

Galvoju taip:

* Pusryčiams verta atrasti visas įmanomas kruopas ir jas primenančius ankštinius, nebijoti ir sviesto, bet neimti cukraus. Mamytei ir tėveliui neprisikrauti po dvigubą kupiną bliūdą, o daugumai vaikų košė ryte visada į sveikatą.

* Pietūsnormalūs: tarkim, bulvės, kotletukai, salotos. Troškinius prisiminti. Bet suaugusiems – arba ta skausmingai bent dvigubai sumažinta porcija, arba tik tos salotos ir užpildo lėkštę.

* Vakarienė – kaip minėta: įprasta, bet paprasta. Kas tai būtų? Sako, puiki išeitis yra sriuba (mūsų gerieji kunigai išmano reikalus). Kas pavadins sriubą ištaigingu valgiu? Turiu omeny tokią namie virtą, šeimai. Ir tikrai gali būti virta „ant mėsos“ – sakyčiau, kad taip ir geriausia. (Aš dar įsidėmėjau iš Agathos Christie – ką patiekti svečiams, kai nelinksma proga. Sumuštinius – visi užvalgys, bet išvengsim prašmatnumo).

Štai ir viskas. Kai kurie žmonės ir taip tiek tevalgo. Kitiems bus proga pajusti trūkumą. Bet ir sveika – be kitų kokių poros užkandžių (iš vaikų neatimam), be netikro maisto (kur nesuprasi, iš ko pagamintas), be saldymynų, be ėdinėjimo. Atminti viską, kas gera – duona, pieno produktai, daržovės, vaisiai, riešutai, kiaušiniai ir kt.

Be ko dar? Kaip kam. Kiekvienas žino.

Tiesa, kaip su kokiomis svarbiomis progomis, svečiais, gimtadieniais, įvykiais? Manau, tiesiog krikščionio laisvė pagal aplinkybes, su protu ir gera valia. Ir džiaugsmu. Kad man betampant šventu, artimam mano netekų tapti kankiniu.

Tėveli, jei žmogus nevalgytų, kiek minučių nemirtų? 

O rimtai, ką, kaip tik tiek negalim prakentėti, kai pagalvoji?..

Tai šviesios, džiaugsmingos gavėnios kelionės mums visiems!

Morta ir Marija Georg_Friedrich_Stettner_(attr)_Christus_im_Hause_der Martha 17 a
Kristus Mortos namuose. G. F. Stettner (prisk.), 17 a.

Iš 2017-ųjų:
Martyno Liuterio Mažajame katekizme rašoma, kad pasninkas yra „geras išorinis dalykas“. Jis vadinamas kūnišku prisiruošimu ne tik Velykoms, bet ir Šventajai Vakarienei - proga prisiminti ir tai.

Kai kuriems reikia beveik 40 metų (it. quaranta – iš čia „karantinas“) nugyventi šioj žemėj, kad ryžtųsi pagalvoti apie džiaugsmingą pasninką, kai gimtoji Bažnyčia to neliepia, nors mielaširdingai pataria laikytis, ypač Gavėnios metu – 40 „grynų“ pasninko dienų, neskaitant sekmadienių. Gairės:

  • Savidrausmė, t.y. pajusti alkį: maisto, gėrimo, malonumų (naudingų ar nelabai), kitų įjunkimų, o per tai – suvokti Viešpaties artumo alkį ir to numaldymą Juo pačiu, o ne užkišant minėtais dalykais. Turi pritrūkti.
  • Tyla: prie Viešpaties kojų, maldingai klausantis Jo Žodžio.
  • Labdara: sutaupytus per gavėnią pinigus Didįjį Ketvirtadienį atiduoti stokojantiems, turėjus progą savanoriškai pajusti stoką patiems.

Kasmet priminimas apie Gavėnios pasninką turi savų niuansų. Šiemet, pvz., broliai sesės Amerikoje skatina ne tik atimti, bet dargi pridėti: judėjimo (kad sveikesnis, stipresnis kūnas padėtų apsčiai gyventi), pamaldų (ne tik sekmadieniais, bet ir savaitės eigoje) bei artimo meilės darbų (gal kažkur šaukia?..). Kai pridedi ką nors (gera), išstumi ką nors (netinkama). Paprasčiausiai taip yra. Kai suserga vaikas ir skubi pas gydytoją, savaime atkrenta betikslis smaksojimas. O čia daugiau negu sloga.

Ir dar. Tas pasninkavimas („kūno marinimas“) – ne (tik) priemonė, bet išdava, ženklas vidinės atgailos.

Per 40 dienų, teigiama, susiformuoja ir naujas įprotis.

Ai, o kava, juokauja liuteronai kitose šalyse, tai kone trečias sakramentas. Bet ir nuo tokių pašmaikštavimų susilaikyti nepakenks. 

Impulsą 2017-ųjų įrašui davė delfi.lt

Grįžkite pas mane visa savo širdimi,
Pasninku, verksmu ir raudojimu.
                           Joelio knyga 2,12
Iš Pelenų Trečiadienio liturgijos

Paskelbta 2017 03 19, atnaujinta 2020 02 09

Betliejaus seserų skulpt.
Vilma Sabutienė
Kiekvieną dieną tu pamatai, išgirsti arba perskaitai ką nors nauja. Bet jeigu nori temos, prašau – parašyk man apie Liuteronų bažnyčią. (Chesterfield. Laiškai sūnui). Ačiū, kad domitės!

Parašykite komentarą