Urnoje ar karste

Jau žemei atiduodame
Tą kūną nedvejodami
Jis kelsis teismo dienoje
Skaistybėje ir šlovėje.

(Krikščioniškos giesmės, 2007. Nr. 517)

Jei suklusime, nebe visi giesmių ir liturgijos tekstai atitinka tai, ką regime per laidotuves. Artėja Pelenų Trečiadienis, kai tiesiai kakton pelenai primins: Tu mirsi. Bet kryžius skelbs Evangeliją: Tu prisikelsi

Ahna Ziegler nuotr.

Mirt, žmogau, tu ruoškis vis,
Vieno reikia: budinkis.

(Giesmių ir maldų knygelė, 1998. Nr. 273)

Vis daugiau parapijiečių klausia, ar krikščioniui – ar liuteronui – dera kremuoti mirusio artimojo kūną arba pareikšti tokią valią dėl savojo.

Kaip dera būti palaidotam?

Liuteronų bažnyčia vadovaujasi Šventuoju Raštu ir nekuria žmonėms papildomų įsakymų. Ką tikrai žinome – Biblijoje nurodoma pagarbiai elgtis su palaikais bei deramai palaidoti rūpestingai parengtame kape (Pr 23,19; Pr 35,29 ir kt.). O palaikų palikimas nepalaidojus ar jau palaidotų išniekinimas – pasmerkimo ženklas (pvz., Jer 16,4.6).

Ką Šventasis Raštas sako apie sudeginimą? Randame, kad liepsnos turbūt visada reiškia pražūtį: Sodoma ir Gomora, aukso veršis, nubaustieji Aarono sūnūs ir daug kt.; Apreiškimo knyga nestokoja ryškių Dievo teismo ugnimi vaizdinių, o Evangelijose Kristus sudeginimo įvaizdį ne kartą mini amžinosios pražūties kontekste (pvz., Mt 7,19).

Bet Biblijoje tiesiogiai neuždrausta deginti ar kaip nors kitaip suardyti mirusiojo kūno, kita vertus – tai nėra nei įstatyta, nei raginama taip daryti.

Liuteronų kunigas krikščioniškai laidoja ir karste, ir urnoje esančius mirusiojo palaikus; ir kūną, ir pelenus.

Tad kaip mums naudotis evangeline laisve? Mat „Viskas valia!“ Bet ne viskas naudinga! „Viskas valia!“ Bet ne viskas ugdo! (1 Kor 10,23)

Liuteronui svarbu rami, neapsunkinta sąžinė. Tad svarbu, ką liudiju laidotuvėmis.

Mirusiojo kūno sudeginimas – praktika, kilusi iš pagonių, kurios krikščionys griežtai vengė nuo pat ankstyvųjų laikų (ir taip įtakojo šalia gyvenančius pagonis) iki turbūt 19 a. pabaigos, kai jį vakarų pasaulyje prisiminė ne(be) krikščionys, kuriems kūnas – menkas dalykas, palyginus su siela, nieko iš jo jau nebebus; kūne žmogaus jau „nėra“; kūnas esą tetaps viena su „gamta“ (kad ir ką tai turėtų reikšti).

Populiarėjant kremavimo praktikai, lydimai pastebėjimų, kad taip patogiau, iš pirmo žvilgsnio – estetiškiau, lengviau, gal net taupiau (nors turbūt tas pats?), ją dėl vienokių ar kitokių priežasčių pradėjo perimti ir tikintys žmonės, krikščionys.

Nepriimantieji kremavimo klausia: „Kaipgi jie bus prikelti, jei kūnas sudegintas?“ Dėl prikėlimo nereikėtų nerimauti. Štai kaip vienas kunigas prilygina ir nuramina:

Niekas nesukliudys kūnui būti prikeltam. Net jei išvyktumėte į svečią šalį skelbti Evangeliją ir ten jus nužudytų bei suėstų, o po to tą žmogėdrą užpultų ryklys, kuris paskui būtų sugautas, sudegintas ir paleistas į kosmosą – ir tai būsite prikeltas. Visi kūnai bus prikelti.

Tai dėl ko tada dvejoti?
Dėl to, ar išpažįstu tą prisikėlimą, kaip tai per amžius darė krikščionys.

Tai vis dėl mano sąžinės, sprendžiančios apie pasielgimą su kūnu – Šventosios Dvasios šventykla (1 Kor 6,19-20). Nes, nors mirštame, su kūnu reikalai dar nebaigti, taigi, nėra nesvarbu, ką su juo darome.

Visa esmė  – ką tikime, išpažįstame ir liudijame.

Ar siekiu kuo labiau vadovautis Dievo Žodžiu ir laikytis iš jo kylančios bei jį kiek įmanoma pilniau perteikiančios Bažnyčios tradicijos, ar tenkintis leidžiamu minimumu.

Ar mano tikėjimas ir laikysena atitinka nuo Krikšto išpažįstamą Credo: Tikiu kūno iš numirusių prisikėlimą?

Ar tikiu ir liudiju, kad Kristus įsikūnijo, kad Jis mirė, buvo palaidotas kape ir prisikėlė kūnu, kuris atpažįstamas iš žaizdų?

Ar tikiu, kad mano Atpirkėjas gyvas, kad savo kūnu matysiu Dievą? Kad matysiu Jį savo, o ne kieno kito akimis? (Job 19,25.27)

Ar mano (artimo) laidotuvės šiandienos pasauliui liudija tą tikėjimą, viltį ir meilę?

Jei mano artimas būtų išreiškęs valią po mirties būti sudegintas, turėčiau tai atlikti nepergyvendamas, ar gerai darau. Bet vienas dalykas nekvestionuojamas: pelenus reikia palaidoti. Su urna elgtis kaip su karstu. Net jei žmogaus noras būtų pelenus kažkur išbarstyti, tokiu atveju Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių (Apd 5,29). Pelenų išbarstymo praktika krikščionims nepriimtina. Tad palaikai turi būti palaidoti kapinėse, mauzoliejuje, kriptoje ar kolumbariume.

(Taip, Dievas prikels ir be krikščioniškų laidotuvių išbarstytus pelenus (jis kelsis teismo dienoje). Bet, ką gali padaryti Dievas – viena, o kas galima mums – kita).

Mirtis ir laidotuvės yra baisu, ir tai normalu. Net jei mirtis būna jau išvadavimas iš kančių – pats faktas, kad tur(ės)ime mirti, yra baisus. Net ir mums, kurie esame Kryžiaus žmonės – vilties žmonės. Todėl mūsų stiprybė ir gyvybė yra pasitikėjimas Viešpačiu: Jis gyvena ir mes gyvensime. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendanis (1 Kor 15,42).

Jei neramu, jei abejonės, jei klausimai – geriausia kalbėtis su kunigu. Visų liuteronų kunigų kontaktai yra čia.

Mes esame dangaus piliečiai,
ir iš jo mes laukiame Išgelbėtojo,
Viešpaties Jėzaus Kristaus,
kuris pakeis mūsų vargingą kūną
ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną
ta galia, kuria
Jis sau visa palenkia.
                        (Fil 3,20-21)

Šikšnių kapinės. Močiutės (2013)
Vilma Sabutienė
Kiekvieną dieną tu pamatai, išgirsti arba perskaitai ką nors nauja. Bet jeigu nori temos, prašau – parašyk man apie Liuteronų bažnyčią. (Chesterfield. Laiškai sūnui). Ačiū, kad domitės!

Parašykite komentarą