„Aš Jam nieko nesakau… žvelgiu į Jį, o Jis – į mane“.
(Katalikų šventasis Jonas Marija Vianėjus, Arso klebonas)

Romos katalikų bažnyčioje yra Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė – Devintinės. Liuteronų bažnyčios liturginiuose metuose tokios šventės nėra.

Bet ar liuteronai adoruoja – garbina – Švenčiausiąjį Sakramentą?

Kaip neretai būna su liuteronišku atsakymu: ir TAIP, ir NE.

Štai kaip atsako liuteronų kunigas Bryan Wolfmueller (žemiau pateiktas vertimas yra kiek adaptuotas, atsižvelgiant į Lietuvos kontekstą):

Toks įdomus momentas. Kai karantino metu pradėjome transliuoti pamaldas – bet tik Žodžio liturgiją, be Šventosios Vakarienės – internetiniai troliai, iki tol mus pašiepdavę (ir tebe), esą liuteronai neturi normalios Eucharistijos ir t.t., staiga pamatė, kaip vyksta mūsų pamaldos, kokia mūsų liturgija, kunigo rūbai, altorius ir visa kita. Ir nustebo: Tai liuteronai išlaikę daug katalikiškų elementų! Į ką aš norėčiau atsakyti: Tai jūs, katalikai, išlaikėte daug liuteroniškų dalykų. Bet paprastai parašau: Ačiū.

Tikrai įdomu – jei paklausi kataliko, ką žino apie liuteronų bažnyčią, tai neretai įsivaizduoja kažką panašaus gal į sekmininkus. Tas pats ir su protestantais – užeina pas mus, pvz., baptistas: Tai jūs kaip katalikai!

Na, kaip čia pasakius.

Mes išpažįstame tikėjimą, tardami visuotinių tikėjimo išpažinimų žodžius, mes turime liturgiją… bet… pamenate Reformaciją ir kas įvyko?

Išoriškai liuteronai tikrai atrodo panašiai, kaip Romos katalikai. Vienas panašumų – kaip didžiai gerbiama Eucharistija (Šventoji Vakarienė), didžiulė jos svarba.

Liuteronai išlaikę ir pakylėjimą: kunigas, Šventosios Vakarienė liturgijoje ištaręs Įsteigimo žodžius, imtus iš Evangelijos („Mūsų Viešpats Jėzus Kristus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną…“), ostiją ir taurę – Kristaus kūną ir kraują – iškelia garbinančių giedančių tikinčiųjų akivaizdoje. Pats kunigas Šventosios Vakarienės liturgijos metu taip pat klaupiasi, išreikšdamas pagarbą Kristaus kūnui ir kraujui.

Liuteronų bažnyčia visą laiką didžiai gerbė Kristaus kūną ir kraują Šventojoje Vakarienėje. Tą atpažįstame ir iš žmonių laikysenos Komunijos metu: didžiąją apeigų dalį, nuo konsekracijos iki priėmimo, dera klūpėti. Kristaus kūną ir kraują priimame suklaupę aplink altorių, prie sanktuarijaus tvorelės. (Mintyse galime palyginti, kaip vyksta kitur.) Kūno padėtis liudija, kas vyksta – tai irgi yra išpažinimas: priimu Kristaus kūną ir kraują.

Taigi, viena vertus, liuteronai turi adoraciją: bažnyčioje pamaldų metu suklaupę priešais altoriuje konsekruotą sakramentą, visi giedame “Dievo Avinėli”. Garbiname Eucharistiją – tiksliau, garbiname Jėzų Kristų, kurio kūno ir kraujo akivaizdoje dabar esame.

Bet, atrodytų, nesuvokiamas dalykas: liuteronai ne tik yra išlaikę Adoraciją, bet ir yra jos atsisakę. Kaip suprasti?

Turime skirti dvejopą Adoraciją:

kai Viešpats garbinamas Jo kūne ir kraujyje pamaldų metu, per Šventosios Vakarienės liturgiją,

ir kai tai vyksta už pamaldų ribų: konsekruota ostija išstatoma monstancijoje arba laikoma tabernakulyje (ten, kur katalikų bažnyčiose visą laiką dega žvakelė; to nerasime absoliučioje daugumoje liuteronų bažnyčių pasaulyje).

Tai štai šio antrojo varianto – konsekruotos ostijos garbinimo ir maldos prie jos už pamaldų ribų – liuteronai nepraktikuoja. To nėra Liuteronų bažnyčioje.

Liuteronai visada grįžta ir pradeda nuo Šventojo Rašto. Todėl, kai tik kyla koks klausimas apie Eucharistiją, iškart einame prie paties Jėzaus žodžių, kuriais Jis įsteigė Šventąją Vakarienę. Mokymo išaiškinimą randame liuteronų konfesiniuose raštuose. Santarvės formulėje sudėtas mūsų bažnyčią vienijantis išpažinimas, kuris baigtas formuluoti jau po Liuterio mirties.

Liuteronams teko atlaikyti dviejų priešiškų pusių įtaką: viena vertus, reikėjo apsispręsti atsisakyti Šventuoju Raštu neparemtų praktikų, kita vertus – neprarasti Šventuoju Raštu paremtos tradicijos, kuriai grėsė išnykti, veikiant kitai prieštarajančiai pusei.

Eucharistijos supratimas buvo (ir tebėra) turbūt daugiausia įtampos keliantis klausimas.

Liuteris visada kreipia į tai: Ką sako Jėzus Kristus (Šventajame Rašte)? Kai laikomės to, kas Jo paties pavedimu įstatyta ir mums palikta Paskutinėje Vakarienėje, tai yra Sakramentas, kurio teikiamą naudą priima tikėjimas. To ir turi laikytis Dievo Bažnyčia ir jokiu būdu nenusižengti bei paisyti Dievo įsteigto Sakramento visumos: Žodžio, konsekracijos, teisingo Kristaus kūno ir kraujo išdalinimo bei priėmimo – viso deramo Viešpaties Vakarienės šventimo.

Taigi, kas Jėzaus pasakyta? Imkite ir valgykite. … Gerkite iš jos visi.
Mt 26,26-27

Nuostabu. Adoracija Liuteronų bažnyčioje neatsiejama nuo Kristaus kūno ir kraujo valgymo ir gėrimo Šventosios Vakarienės Sakramente, kuris turi Dievo duotą išganymo pažadą, priimamą tikėjimu.

Džiaukimės Dievo Žodžiu, kuriame gauname tikrumą, aiškumą, išmintį, paguodą, kantrybę ir viltį Kristuje, kuris prisikėlė iš mirties ir sėdi Tėvo dešinėje, ir yra savosios Bažnyčios Viešpats.

Apie Šventąją Vakarienę skaitykite, žiūrėkite ir klausykitės ČIA.

Paskelbta 2020 06 14. Atnaujinta 2021 09 28.