Ji meldžiasi už Bažnyčią

Originalus pavadinimas: Didžioji protestantų erezija – Šventosios Motinos atmetimas

Šaltinis: Graham Glover, Liuteronų bažnyčios kunigas, Pentagone tarnaujantis kariuomenės kapelionas, gyvenęs ir dirbęs Irake, aktyvus akademiniame teologiniame gyvenime.

Publikuota 2014 m. rugpjūčio 15-osios proga, kai liuteronai, anglikonai ir galbūt dar kai kurie liturginių metų besilaikantys protestantai kalendoriuje turi įrašytą šventę:Šv. Marija, Dievo Gimdytoja“. Tądien Romos katalikai švenčia Švč. Mergelės Marijos ėmimą į dangų, o ortodoksai – Dievo Gimdytojos užmigimą.  

Deja, rugpjūčio 15-oji dažniausiai išpuola ne sekmadienį, tad dauguma protestantų apie ją taip ir neišgirsta ir nešvenčia. Neapmąsto šiai šventei skirtų Šventojo Rašto skaitinių, neturi progos pagiedoti giesmių ir išgirsti kitas liturgijos dalis. Įtariu, kad daugumoje liuteronų parapijų apie šventę nė neužsimenama artimiausio sekmadienio pamaldose. Liūdna.

Tiems, kurie tiki, kad Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, dėl to baisiai gaila, nes Marijos gerbimas būtent kreipia žmones į Sūnų. Bet tai nenuostabu – sakyčiau, Šventosios Mergelės Marijos vaidmens mūsų tikėjime ignoravimas yra didžiosios protestantų erezijos ženklas.

Karaliauciaus katedros vargonu Marija
Karaliaučiaus Katedros vargonų Marija su Kūdikiu

Žinau – pasakiau aštriai. Skaudžiai kaltinu bažnyčią, kurios kunigas esu. Bet, kad ir kaip labai norėčiau, kad tai būtų netiesa, bijau, kad neklystu. Mes, protestantai, sakome, kad laikome Šventąją Motiną didžioje pagarboje. Savo kalendoriuje net rasime kelias dienas su jos vardu. Bet čia labiau formalumas, nes mūsų pamaldose beveik nėra nieko bendra su Palaimintąja Mergele Marija. Bet taip nebeturi būti. Mums, protestantams, reikia pasitaisyti. Atmesti Šventąją Mergelę reiškia ignoruoti jos Sūnų – o to juk nė už ką nenorėtų nė vienas Kristaus sekėjas.

Jei dar ne visai aišku – man visada atrodė ironiška, kad mes, kurie skelbiame Sola Scriptura, regis, nepaisome Šventojo Rašto vietos, kur Marija giesmėje Magnificat mums sako: „nuo šiol mane palaiminta vadins visos kartos“. Juk mes, protestantai, dažniausiai atmetame šį pavedimą, tuo būdu išduodami savo pačių hermeneutiką.

Kaip dažnai – jei išvis – protestantai mini, vadina Mariją Palaimintąja Mergele, Šventąja Motina etc.? Be abejo, mes ją gerbiame, bet juk tikrai nelaikome brangiausiuoju visos krikščionijos perlu (po jos Sūnaus), kaip vadino mūsų Martynas Liuteris.

Buv. Juditter Kirche, dab. Свято-Никольский собор. 15 a. skulptūra, apie 1945 m.

Ne, mes ją tiesiog priplakame prie kitų Naujojo Testamento šventųjų. Bet juk Šventoji Motina yra vienintelė ir ypatinga. Ji nėra kaip kiti šventieji. Ji – šventų šventoji. Ji yra Theotokos – Dievo Gimdytoja, Dievo Motina. Šis titulas jai suteiktas Efezo susirinkime 431 m. ir ataidi Liuteronų bažnyčios Santarvės knygoje. Šventoji Motina yra pavyzdys, kuriuo turėtų sekti visi krikščionys. Jos atsakas angelui Gabrieliui: „Tebūna“ yra toks tikėjimo aktas, kurį turi išpildyti Bažnyčia, visi krikščionys. Tačiau kada paskutinį kartą girdėjote pamokslą, dalyvavote Biblijos valandėlėje ar skaitėte protestantą teologą, kur giriama Šventoji Mergelė Marija?

Protestantai negaili kritikos Romos bažnyčiai, kam paskelbė Nekaltojo prasidėjimo (1854 m.) ir Dangun ėmimo (1950 m.) dogmas. „Šių dalykų nėra Biblijoje!“ – bėdoja jie. O aš sakau: Na, ir kas? Ar tai jau taip neteisinga manyti, kad Dievo Gimdytoja buvo apvalyta nuo gimtosios nuodėmės malonės aktu To, kuris per ją atėjo į pasaulį? Kodėl Naujoji Ieva negalėtų būti tobula savo Sūnaus, Mesijo, arka? Nekaltajame prasidėjime svarbiausia – ne Marija, o Jėzus, o kalbėti apie Jo Motiną kaip apvalytą nuo nuodėmės (kaip tai darė Liuteris ir jo amžininkai) yra tikrai teisinga, ypač turint omeny, kad ji liko mergelė visą žemiškąjį gyvenimą (kuo visuotinai tikėjo net radikaliausi Reformacijos laikų protestantai, ir tai yra mokoma Liuteronų išpažinimo raštuose).

Mergelė Marija ir Ieva. Ses. Grace Remington, OCSO. © 2005, Sisters of the Mississippi Abbey

O kaip su Ėmimu į dangų? Kaip suprantu, Henocho ir Elijo pavyzdžiai nieko nereiškia? Ir vėl, kas čia taip teologiškai nepriimtino šiame mokyme, kuris giliai įsišaknijęs Bažnyčios tradicijoje?

Ar mes, liuteronai, jau nebetikime tuo, kas parašyta Augsburgo išpažinimo apologijoje – kad ši moteris medžiasi už Bažnyčią?

Atmesti Šventąją Mergelę Mariją yra nesąmonė. Be jos griūva mūsų Kristologija. Be jos mūsų hermeneutika tuščia. Be jos mūsų nuodėmės ir malonės supratimas yra nepilnas. Be jos mes negalime vadintis Kristaus Kūno dalimi. Ši moteris yra mūsų Motina, duota Bažnyčiai paties mūsų Viešpaties. Tad nė vienas krikščionis negali jos atstumti.

Ave Maria, gratia plena, Dominus tecum!

Mergelė rožių sode. Prisk. Lukui Kranachui vyr. (1472-1553)
Vilma Sabutienė
Kiekvieną dieną tu pamatai, išgirsti arba perskaitai ką nors nauja. Bet jeigu nori temos, prašau – parašyk man apie Liuteronų bažnyčią. (Chesterfield. Laiškai sūnui). Ačiū, kad domitės!

Parašykite komentarą