Apie kapinių šventes skaitykite ČIA.
Žiūrėkite LRT „Kelią“:
***
Kas galėtų sieti Tauragės, Sartininkų, Šikšnių liuteronus su Naujuoju Orleanu (Nola) prie Misisipės? Kai daugiau nei prieš pusę gyvenimo (tai buvo neseniai po sovietmečio) ten išgirdau gospel chorą ir pasijutau kaip namie, bet tuo pačiu kone lyg danguj, tai atpažinau – baptistų giesmės, kurias visada giedojo ir tebegieda mūsų, Lietuvos liuteronų, chorai.
By-and-by, bye-and-bye - kažin, kaip čia išvertus šią 19 a. žodžių autoriaus Fillmore Bennetto ir melodijos autoriaus Josepho P. Websterio frazę. Ieškojau ir radau istoriją apie jautraus ir nervingo kompozitoriaus ištartą atsakymą į Bennetto „Kas atsitiko?“ – „Nieko. It will be all right by and by.“ Ir štai akimoju, per pusvalandį, atsirado Benetto tekstas ir Websterio muzika – giesmė Sweet By and By - Štai iš tolo mums spindi šalis.
O dabar jei pasakysiu „saldainis-laikrodukas“, kokia mintis kils pirmiausia? Atlaidai vaikystėje su prekeiviais prie bažnyčios tvoros? Kuri nors dabartinė mugė? Man, kaip turbūt daugumai liuteronų, paminėjus tas violetiniuose „auksiukuose“ įsuktų saldainiukų apyrankes su popieriuke išpieštu ir ant skritulio formos saldainio prilipintu ciferblatu, iškart prieš akis iškyla kapinių šventės. Skamba įdomiai? Galime vadinti ir kapų šventėmis.
Kodėl būtent dabar jas prisiminiau? Nes vasara, tas laikas. Ir primena Naujojo Orleano nuotaiką.
Prieš akis tuoj gali prabėgti Romos katakombos, vėlesni krikščionių persekiojimo laikai, bažnyčių altoriai, pastatyti ant kapų arba talpinanys šventųjų relikvijas, girdėta kalba apie stačiatikių Velykų apeigas, kitų bažnyčių tradicijas, galiausiai – katalikų Vėlinių papročiai.
Bet kad žmonės rinktųsi pamaldoms į kapines ir vadintų tai „kapinių švente“, būdinga, panašu, tik Lietuvai, Latvijai, Estijai. Manyta, kad tai dėl sovietmečio, kai dauguma bažnyčių buvo atimtos, uždarytos, o veikiančiose daug kam vis tiek nevalia melstis. O kapus aplankyti juk galima, net dera.
Pasiklausiau kunigo, kuris taip pat ir mokslų daktaras, kaip čia yra su kapų švente, ar turi būti koks specialus Šventojo Rašto skaitinys, ar data. Papasakojo, kad ankstyviausias, XIX a. antros pusės, įrašas rodo, jog švęsta būtent Jono Krikštytojo dieną. Kodėl, nepaliudyta. Gal simboliška: Jonas, didžiausias iš pranašų, sakė: „Jam skirta augti, o man – mažėti“. O dienos nuo Joninių iki Kalėdų juk trumpyn…
Taigi, kartą per metus, vasarą, vyksta tokios pamaldos. Kaip kad bažnyčioje, bet kunigas ir tikintieji susirenka kapinėse, prie centrinio kryžiaus. Pastatomas stalas, atverčiamas Šventasis Raštas, uždegamos žvakės. Dažniausiai pamaldos būna be Komunijos, bet būna ir su. Visi gieda iš giesmynų (liuteronas vis su „knygele“), apeigas gali papuošti parapijos choro giesmė, pučiamųjų orkestras. Beje, mano vienas ryškiųjų vaikystės atsiminimų – Tėtis sekmadienio rytą pasiėmęs „triūbą“ kaime eina į vokiškos statybos raudono mūro ūkinį pastatą repetuoti, o mažasis Pūkis sutrikęs iš paskos loja. Paskui, kapinėse, Tėtis (trimitas) kartu su abiem Seneliais (valtorna ir tūba) jungiasi į „triūbų orkestrą“. Štai ir kapų šventė.
Tokia labai savotiška gyvenimo patirtis. Tai nėra kuri nors bažnytinė šventė, ji vyksta kunigo paskirtą, su parapijiečiais sutartą, dažniausiai nusistovėjusį vasaros sekmadienį. Tai ir proga aplankyti kapus, pašventinti naujai pastatytus paminklus, susitikti gimines. Daug kur po pamaldų šalia kapinių žmonės dar lieka pabendrauti, pasivaišinti, tų pačių saldainių paskanauti. Tai gyvųjų šventė – sekmadienis, Kristaus prisikėlimo diena.
Senovinės epitafijos teigime „Kas tu esi – aš buvau, kas aš esu – tu būsi“ išgirstama jame glūdinti krikštytam tikinčiajam gyva viltis: taip, būsiu. Kaip ir tu, kaip visi mirusieji – prisikelsiu.
Martynas Liuteris (16 a.) rašė:
Sako, kad gyvenimo viduryje mirštame. Ne! Mirties viduryje mes gyvename.
Paskelbta 2018 06 24. Atnaujinta 2023 11 23.