Visą vysk. Mindaugo Sabučio paskelbtą tekstą skaitykite ČIA.
Vykstant karui Ukrainoje, tikintiesiems kyla svarbus klausimas: Kaip mąstyti, elgtis ir melstis krikščioniui?
Nors visiškos taikos idėjos krikščionybėje buvo gyvos nuo jos pradžios, krikščioniškas mokymas ir taikos siekimas neturi nieko bendra su XX a. pradžioje imtu vartoti moderniu pacifizmo terminu. Nuodėminga žmogiška prigimtis niekur nedingsta, tad visada bus ir karai bei kariai, nepaisant mūsų svajonių apie taiką ir ramybę. Tai – tikrovė, kuri mūsų šaliai vėl tapo labai artima.
Šiuo metu yra įvairių svarstymų apie atleidimą, susitaikymą, galimai įmanomą dialogą tarp „konflikto“ pusių. Mąstyti galima ir reikia, bet, kol yra kankinami bei žudomi žmonės, turime nepaliaujamai melsti Dievo, kad karo baisybė liautųsi, kad nusprendusieji žudyti būtų sustabdyti. Taip pat, kol vyksta karas, yra metas sielvartui ir pykčiui. Tik pyktis neturi tapti mūsų rūstybe bei keršto troškimu – sudėkime jį į Dievo rankas: „Mano kerštas, aš atmokėsiu, – sako Viešpats“ (Rom 12,19).
Paskelbta 2022 05 08, atnaujinta 2022 05 25.