Tuo tarpu Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to kelio sekėjus vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę. Kai atjojo netoli Damasko, staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa. Nukritęs žemėn, jis išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Jis klausė: „Kas Tu esi, Viešpatie?“ Šis atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti“. Jo kelionės draugai stovėjo be žado: jie girdėjo balsą, tačiau nieko nematė. Saulius atsikėlė nuo žemės, bet, atmerkęs akis, nieko nebematė. Paėmę už rankų, jie nuvedė jį į Damaską. Jis tris dienas išbuvo neregintis, nieko nevalgė ir negėrė.
Damaske gyveno mokinys, vardu Ananijas. Jam apsireiškęs Viešpats prabilo: „Ananijau!“ Šis atsakė: „Štai aš, Viešpatie“. Viešpats tęsė: „Nueik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio, vardu Saulius. Štai jisai meldžiasi ir regėjime pamatė vyrą, vardu Ananijas, ateinantį ir uždedantį ant jo rankas, kad praregėtų“. Ananijas atsakė: „Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie tą žmogų, kiek pikta jis yra padaręs Tavo šventiesiems Jeruzalėje. Ir čia jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus suiminėti visus, kurie šaukiasi Tavojo vardo“. Viešpats jam tarė: „Eik, nes jis yra mano rinktinis įrankis, kuris neš mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams. Aš jam parodysiu, kiek daug jam teks iškentėti dėl mano vardo“. Taigi Ananijas nuėjo į tuos namus, uždėjo ant Sauliaus rankas ir tarė: „Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris tau apsireiškė kelyje, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios“. Ir bematant jam nuo akių lyg žvynai nukrito. Jis atgavo regėjimą ir priėmė krikštą. Paskui užvalgęs įgijo jėgų.
Apd 9,1-18
Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais! (2 Kor 13,13)
Mieli broliai ir seserys Jėzuje Kristuje, sveikinu Jus šį sekmadienį, kuris yra Baltijos kelio, įvykusio 1989 m. rugpjūčio 23 d., minėjimo išvakarėse. Ir tuomet, prieš 32 metus, ir dabar prisimename nelaimes, kurias piktavaliai žmonės buvo atnešę mūsų ir kitoms šalims bei bažnyčioms. Bet tuo pačiu ir dėkojame Dievui už mūsų tikėjimo tėvus ir protėvius, kurie išlaikė tikėjimą ir Bažnyčią netgi tuomet, kai kiti iš jų juokėsi, persekiojo, kalino ar net žudė.
Šiandien, skaitydami Biblijos pasakojimą apie apaštalo Pauliaus atsivertimą, mes apmąstome ir krikščionio kelią. Nors Šv. Pauliaus atsivertimo diena minima sausio 25 d., nuo seno mes turime šį skaitinį 12-ojo sekmadienio po Švenčiausios Trejybės pamaldose drauge su Evangelija, kur Jėzus atveria kurčnebylio ausis ir atriša liežuvį.
Viešpaties Geroji Naujiena gana greitai pasklido už Jeruzalės ribų ir pasiekė Damaską, kuriame gyvavo didelė žydų bendruomenė. Sauliui, uoliai persekiojusiam krikščionis Jeruzalėje, to nepakako. Jis visu uolumu stengėsi išnaikinti naują religinį judėjimą, kuris garbino Jėzų iš Nazareto, o ne „tikrąjį“, kaip jam tuomet atrodė, Izraelio Dievą. Mes nežinome, ar pats Saulius žudė, tačiau aišku, kad jis organizavo suėmimus ir krikščionių žeminimus. Tikėtina, jog daugelis jo suimtųjų buvo užmušti akmenimis arba kitaip nukankinti.
Uolaus tikinčio fariziejaus kelyje į Damaską atsitiko nenumatytas įvykis – jį apšvietė dangaus šviesa. Dievas dažnai savo tikslams panaudoja gamtos stichijas. Prisimename Eliją, Ezechielį arba Mozę Sinajaus kalne: „Dabar visas Sinajaus kalnas buvo dūmuose, nes VIEŠPATS buvo nužengęs ant jo ugnyje. Nuo jo kilo dūmai tarsi iš krosnies, o visas kalnas baisiai drebėjo“ (Iš 19,18).
Nuo tos šviesos “nukritęs žemėn, jis išgirdo balsą: ‚Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?‘ Jis klausė: ‚Kas Tu esi, Viešpatie?‘ Šis atsakė: ‚Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji‘.“ Kažin, ką Saulius tikėjosi išgirsti, klausdamas: „Kas Tu esi?“? Ar kurį nors iš Senojo Testamento Dievo vardų, ar naują vardą? O išgirdo jau girdėtą vardą, labiausiai nekenčiamą iš visų vardų – „Jėzus“. Dievas savo sumanymą netrukus atskleidžia išsigandusiam Ananijui: „Eik, nes jis yra mano rinktinis įrankis, kuris neš mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams. Aš jam parodysiu, kiek daug jam teks iškentėti dėl mano vardo“. (Apd 9,15-16)
Pasak dr. Martyno Liuterio, Paulius yra visų atgailaujančiųjų tėvas ir pavyzdys. Jis yra pavyzdys bei priminimas ir mums.
Ilgą kelią nuėjo Saulius, kuris nuo Apd 13,9 iki šiol yra vadinamas Pauliumi (lot. mažuoju). Prisimename jį dalyvavus pirmojo krikščionių kankinio Šv. Stepono nužudyme, kai saugojo žudikų drabužius. Po to jis kovojo. Jam atrodė, kad jis viską daro teisingai – taip, kaip nuo mažų dienų buvo mokytas uolaus fariziejaus ir Romos piliečio namuose. Ne vien Pauliui, bet ir mums visiems dažnai atrodo, kad mes beveik viską darome teisingai. Teisingai mylime ir teisingai pykstame, teisingai sakome tiesą ir nieko tokio, kai kartais sakome ne tiesą; esame teisūs, kai apkalbame savo artimą; kai nuteisiame. Juk visuomet galime rasti pateisinimą visiems savo žodžiams, darbams, mintims. Juk, jei ir jaučiame, kad kažkas ne taip, tai dažniausiai žinome: dėl visko kalti kiti žmonės, aplinkybės arba… net pats Viešpats.
O juk kokie dalykai daromi prisidengus kilniais tikslais! Kūdikiai žudomi įsčiose, kad netrukdytų tėčiui ir mamai. Ištisos žmonių grupės naikinamos arba persekiojamos vardan „didesnio gėrio“. Prisimename komunistų ir nacių nusikaltimus, kurie grįsti „gerais ketinimais“ – sukurti gražesnį, teisingesnį pasaulį, grįstą mokslu, teisingumu; kuriame žmogus užima Dievo vietą ir nusprendžia, kas yra gera, o kas – bloga.
Mes esame tokie. Ir taip eitume į pražūtį, jeigu Viešpats Jėzus Kristus mūsų žirgų nesustabdytų ir nuo jų mūsų nenumestų. Dievas mums parodo begalinę malonę, kai per Šventąja Dvasią paragina atgailai. Jis mus vėl ir vėl kviečia sustoti ir pasverti, kokia gi yra Dievo valia. Ko nori Jis? Sutikime – Įstatymas mus trenkia žemėn į dulkes ir parodo, kokie vargingi žmonės esame. Net ir geriausi mūsų ketinimai labai lengvai pavirsta nuodėme, o ką jau kalbėti apie blogus širdies sumanymus. Kiek mūsų sumanymų, kiek gyvenimo tikslų yra nukreipti prieš Dievą ir artimą!
Ką darė Paulius, pasiekęs Damaską? Jis, būdamas aklas, tris dienas pasninkavo – nei valgė, nei gėrė. Jis atgailavo. Nežinome, ką Paulius tuo metu galvojo, ką Dievui ir sau kalbėjo, bet suvokimas, kad iki šiol visas gyvenimas, uoli veikla buvo nukreipta prieš tą, kuriam ir norėjo tarnauti. Ir Pauliaus aklumas tomis dienomis buvo tarsi regimas dvasinio aklumo požymis, kuriame gyveno būsimasis tautų apaštalas. Susitikimas su Kristumi viską apvertė ir perkeitė taip, kaip negalėtų padaryti jokie žmogiški žodžiai, įtikinėjimai ar argumentai. Panašiai nutiko ir karaliui Dovydui, kai pranašas Natanas jam atvėrė akis ir parodė nuodėmės baisumą. Dovydas atgailavo ir pasninkavo. Iš to mes turime gražiausią ir giliausią atgailos psalmę, 51-ąją: „Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo, iš savo begalinio gailestingumo sunaikink mano maištingus darbus. Vėl nuplauk ir nuplauk mano kaltę, nuvalyk nuo manęs mano nuodėmę!“ (Ps 51,3-4)
Mylintis Viešpats nepalieka žmogaus dulkėse ir aklume. Ir šios dienos Evangelijoje skaitome, kad nepalieka kurtume ir nebylume. Jis prislegia mus, parodydamas mums mus pačius, kad pakeltų. Jis mūsų senąjį Adomą, mūsų nuodėmę naikina, kad sukurtų naują žmogų su nauja širdimi. Žmogaus atgaila Dievui yra miela, nes atgailaudami visa širdimi ir protu skubame prie Kristaus kryžiaus, žinodami kad Dievo Sūnus yra ant jo užnešęs visas kaltes, kad kryžiuje jos panaikinamos, kad dėl kryžiaus aukos dovanojamas naujasis gyvenimas.
Žinome, kaip netrukus pasikeitė Pauliaus gyvenimas. Jis buvo pakrikštytas ir praregėjo. Aukštųjų kunigų įgaliojimai atverti sinagogas krikščionių suėmimui, atvėrė sinagogas Kristaus Evangelijos skelbimui. Visi iki šiol išugdyti gabumai, žinios, netgi Romos pilietybė nuo šiol tarnavo Gerosios Naujienos skelbimui ne tik tarp žydų, bet ir tarp pagonių. Jo dėka Evangelija pasiekė ir mūsų tautas.
Atgailaudami ir mes prisimename nuplaunantį Šventąjį Krikštą ir skubame išgirsti nuodėmių atleidimo žinią bei susitikti su Kristumi Jo Kūno ir Kraujo Sakramente. Trokštame, kad Viešpats savuoju Žodžiu ir Sakramentu mus atnaujintų, kad mūsų trumpas likęs gyvenimas, mūsų kūnas ir siela, mūsų gabumai ir visa esybė trokštų Jam dėkoti, Jį garbinti ir paskelbti Jo meilę pasauliui, kad kuo daugiau žmonių Kristuje turėtų tikrą Dievo vaikų gyvenimą. Kristuje jau dabar, jau šiandien, dovanojami visi turtai – Jo buvimas mano ir tavo gyvenime yra vertesni už bet kokias žemiškas gerybes.
Kaip ir jūs, aš nuolat mąstau apie Bažnyčią, Tėvynę, pasaulį. Ir kai kada apninka liūdesys ar nusiminimas. Tuomet prisimenu apaštalą Paulių, rinktinį įrankį – kiek jis dėl Kristaus patyrė iki kol buvo nukirsdintas, valdant Neronui. Jis rašė: „Esu gavęs nepalyginti daugiau rykščių ir daugel kartų buvęs mirties pavojuje. Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio. Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje. Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą.“ (2 Kor 23-27) Sunku ir įsivaizduoti, kaip sužalotas buvo jo kūnas, kiek širdies skausmo jis turėjo patirti, kad Kristaus Evangeliją atneštų iki mūsų.
Jėzus sakė Sauliui, būsimajam Pauliui: „Kodėl mane persekioji?“ Neįmanoma persekioti Kristaus Kūno, Bažnyčios, nepersekojant paties Kristaus. Šiandien vėl, eilinį kartą, kyla didžiulis krikščionių persekiojimas. Kelios dešimtys milijonų krikščionių gyvena nuolatinės grėsmės sąlygomis. Daugelyje šalių niekinamos bažnyčios, tyčiojamasi iš Kristaus ir Jo Evangelijos. Ir čia mums Viešpats siunčia didelį pastiprinimą, kai atsimename apaštalą Paulių ir visus kankinius bei išpažinėjus. Mes negalime išspręsti visų pasaulio ar krikščionijos problemų, bet esame kviečiami atgailai, susitaikymui su Dievu bei savo artimu ir gyvenimui viltyje bei ramybėje Kristaus artumoje. O pats Viešpats tikrai pasirūpins savo mažąja kaimene, nors jai ir reikia dar kurį laiką pakentėti nesvetingame pasaulyje.
Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje. (Fil 4,7)
Vysk. Mindaugas Sabutis
12 sekmadienis po Švč. Trejybės
Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia
2021 08 22
