Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs,
leisti savo tarnui ramiai iškeliauti,
nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą,
kurį Tu prirengei visų tautų akivaizdoje:
šviesą pagonims apšviesti
ir Tavosios Izraelio tautos garbę.Lk 2,22-35
Evangelijoje pagal Luką girdime Simeono giesmę „Nunc dimittis“ (lot.). Šį Šventojo Rašto skaitinį apie Jėzaus paaukojimą šventykloje girdime vasario 2 d. pamaldose, kai švenčiame Jėzaus pašventimą ir Marijos įvedybas (šią šventę R. katalikai vadina „Kristaus Paaukojimu“, Pašvęstojo gyvenimo diena“ (meldžiamasi už vienuolius) „Grabnyčiomis“ (šventinamos žvakės); Stačiatikių bažnyčioje ji vadinama „Viešpaties sutikimu“). Vasario 2-ąją sueina 40 dienų po Kalėdų – Kristaus Gimimo šventės. Ši diena – pusiaukelė tarp trumpiausios metų dienos ir pavasario lygiadienio.
O trumpa, jaudinanti Simeono malda labai tinka užbaigti dienai.
Tai – budinčio žmogaus kreipimasis, kuris nori pailsėti po varginančios sargybos.
Arba – svečio atsisveikinimas, susirengus eiti namo.
Tai – išėjimo malda, prašant ramybės nakčiai ir gyvenimo pabaigai, mat miegas – mirties provaizdis.
Kai kuriose šalyse liuteronai ją kalba arba gieda pamaldose, priėmę Šventąją Vakarienę.
Kasdieniame maldos gyvenime tai yra paskutinė, naktinė malda prieš poilsį, o jei tokia Dievo valia šiąnakt – prieš mirtį.
Melsdamiesi Simeono žodžiais, mes, kaip ir jis, priimame Viešpaties išganymą ir išpažįstame savo tikėjimą, kad Kristuje išsipildė Dievo pažadas išgelbėti viso pasaulio žmones.
Martyno Liuterio giesmė pgl. „Nunc dimittis“ (išsamiau apie ją rasite čia):
Pgl. Luther D. Reed „Liuteroniškąją liturgiją“
Išspausdinta žurnale „Lietuvos liuteronų kelias“ (2021)