LIETUVOS LIUTERONŲ KELIAS, 2019. 1. Informacija apie žurnalą ir jo turinys yra čia.

„Ar esame kūniškos būtybės, siekiančios dvasinės patirties, ar – dvasinės būtybės, turinčios fizinę patirtį? Liuteroniškas atsakymas: Taip! Mes manome, kad yra ir taip, ir taip. O taip pat tikime į kūno prisikėlimą. Mes griežtai neatskiriame, kas yra dvasinis, o kas – kūniškas. Tiesą sakant, tai, kaip elgiatės su materialiu pasauliu, yra giliai dvasinis dalykas. Kitaip tariant, kūniški dalykai svarbūs dvasinei būčiai.“ („Liuteronybė. Kas tai?“, 2018)

Su iš Klaipėdos kilusia vilniete liuterone gydytoja alergologe Ilma Valatkiene kalbėjomės apie kai kuriuos daugeliui mūsų aktualius klausimus.

Yra toks išsireiškimas: „Tau ant kaktos parašyta.“ Turbūt alergologas tiesiogine prasme taip ir mato, pažvelgęs į žmogų – kaip šis gyveno praėjusį vakarą, praėjusią savaitę, visą gyvenimą?

Nežinau, ar tik alergologui, bet tai, kaip žmogus gyvena, tas ant jo odos yra matyti: ir ką jis valgo, ir ką tepa, ir kiek miega, ir apskritai koks jo gyvenimo būdas. Oda yra toks pat organas, kaip skrandis, širdis ar kepenys, ir ant jos viskas matyti.

 

O kas matosi, kokie regimi požymiai?

Viskas matosi! Jeigu valgai šlamštą, tai ir matyti – spuogai, patamsėję paakiai. Jei nuolat būni saulėje be apsauginių filtrų, su amžiumi išryškėja daug daugiau raukšlių, pigmentinių dėmių, gresia net rimtesnės ligos, pvz., odos vėžys.

 

Tai koks tas filtras turi būti vasarą, kas turi būti užrašyta ant kremo pakuotės?

Idealu, kad būtų 50, daugiau irgi nereikia. Mažiausias, kur galima laikyti, kad kažkiek saugo, – 30.

 

Vaikus irgi tepti?

Būtinai.

 

Tai, pvz., prieš vedant į darželį?

Prieš išeinant į lauką 10-15 min. reikia patepti drabužiais nepridengtas vietas. Saulės poveikis ne iš karto pasimato. Ką esi daręs per gyvenimą, pasimato senstant, su amžiumi.

 

O ką vaikas valgo, ar iškart pasireiškia? Turbūt netrūksta tokių pacientų?

Vienas dalykas – tikra alergija, kai diagnozuojamas atopinis dermatitas, esant alergenui – baltymui: alergiškas žmogus suvalgo ką nors – beria, nebevalgo – neberia. Bet yra produktų, turinčių daug histamino arba medžiagų, jį atpalaiduojančių iš putliųjų ląstelių, kurių daug suvartojus irgi atsiranda bėrimų: saldumynai, gėrimai, greitas maistas.

 

Bet cukrus juk nealergizuoja?

Ne, cukrus iš viso nėra alergenas. Ar naudinga jo daug valgyti – kitas klausimas. Saldumynuose kenkia dažikliai, saldikliai. Beje, natūralūs vaisiai, uogos taip pat yra vadinamieji provokatoriai, todėl vasarą kyla nemažai problemų, kai jų suvalgoma per daug. Švieži vaisiai ir uogos – sveika, bet nereikėtų valgyti kibirais. Ypač braškių, žemuogių, aviečių – uogų su sėklytėmis.

 

Kaip žinoti, ar esi alergiškas?

Jei gerai jaučiatės, nereikia ieškoti ligų. Tos alergijos maistui yra labiau mažų vaikų ligos, jie po truputėlį iš to išauga. O suaugusiųjų yra du tipai – vieni nekreipia dėmesio į tikrai rimtus simptomus, o kiti ieško ligų ten, kur jų nėra.

 

O ką daryti, jei vaikas nevalgo sveiko maisto?

Vaikas pats nepasirenka nei sveiko, nei nesveiko maisto. Kaip jį tėvai įpratino, taip jis ir valgo.

 

Iki kelerių metų gali pasireikšti alergija, pvz., žydintiems augalams?

Kūdikiams paprastai nebūna tokių bėdų, jie labiau turi problemų su alergija maistui, o vėliau, augant, alergija keičia kryptį – iš maisto ir odos pereina į aplinką, žiedadulkes, dulkes, gyvūnų plaukus.

 

O suaugusiajam? Pvz., 40 metų?

Tokiame amžiuje alergija tikrai neatsiras, jeigu iki tol nebuvo. Gali būti pseudoalerginės reakcijos nuo braškių, žemuogių, kinų maisto, jūros gėrybių. Tai – vienkartinės reakcijos, nuo kurių niekas neapdraustas. Jei reiktų vaisto, pasikonsultuokite su gydytoju. Vaistų yra daug, jų sukuriama vis naujų.

 

Klasikinis skundas: „Daktare, man niežti” – alergologijos ar kažkiek psichoterapijos sritis

Niežulys pats savaime alergijos nereiškia. Taip, jis tikrai gali signalizuoti ir apie psichologinę problemą, bet gali būti ir kepenų, virškinimo, kitų ligų simptomas. Tačiau dažniausiai būna tiesiog sausa oda, kurią paprasčiausiai reikia patepti kremu. Kremą rekomenduojama pirkti vaistinėje, pasitarus su gydytoju.

 

Teko matyti gliuteno baimės karikatūrą – sukurta siaubo filmo plakato parodija: „Jo niekas nematė, visi bijo ir jis artinasi. “

„Alergija gliutenui“ yra tikrai perdėtas dalykas. Ji labai retai pasitvirtina tyrimais, irjų patikimų net nėra. Jei įtari kažką tokio – ir tai būtų net ne alergija gliutenui , bet nealerginis gliuteno netoleravimas, – pabandyti 2-3 mėnesius nevalgyti gliuteno turinčių produktų. Jei pasijuntama geriau, tada nebevalgyti tokio maisto. Tačiau negalima atmesti ir placebo efekto, kuris tokiu atveju labai veikia. Kitas dalykas – kai žmogus nustoja valgyti bandeles, pyragėlius, blynelius, jis tikrai jaučiasi ir atrodo geriau, bet tai visiškai nesusiję su gliutenu, ir dėl to tikrai neverta atsisakyti didžiosios dalies kruopų. Beje, organizmą versti kažko nevalgyti ir laikytis smarkių apribojimų nėra gerai, nes tada sutrinkavirškinimo fermentų gamyba, pusiausvyra, ir tikrai galima prisišaukti bėdų.

 

Pagal Bažnyčios mokymą, kiekviena nuodėmė yra mirtis. Tačiau, regis, liuteronai palyginti retai mini rajumo, apsirijimo nuodėmę, kuri, kaip ir visos, susijusi su gimtąja nuodėme, tuo teologiškai įvardijamu geismu, pageidimu – nuodėmingu noru, kad nebūtų Dievo. Gal, kad persivalgymas atrodo kaip ir nekalčiausia rajumo forma, nes maitintis juk privalai, net jei nenorėtum. Valgymas juk yra vienas iš požymių, kad esi sukurtas, kad mūsų gyvybė – ne iš mūsų pačių. Tai kaip čia su tuo ribojimu?

Apsirijimas mediciniškai tikrai niekada nebus įvardytas kaip gėris. Sąvoką “apsirijimas” vartojame įvardyti būtent šiukšlių valgymui. Jei labai norisi, visko galima paragauti, bet tai negali tapti pagrindiniu maistu. Ir tai tikrai ne vaikų pasirinkimas – tai tėvai įpratina vaikus valgyti nuo 2-3 metų amžiaus. Darželinukai patys pusfabrikačių, greito maisto ir saldžių gazuotų gėrimų nenusiperka. Arba jei valgote pyragą – jis turi būti iškeptas namie, o jei pirktas – vis tiek pagamintas iš aiškių produktų. Ką galvai sunku suprasti – pilvui sunku suvirškinti.

 

Prisiminiau tą garsųjį komišką klausimą – ką čia man suvalgius, kad sulieknėčiau? Ir sustiprėčiau, ir pagražėčiau.

Reikia valgyti tikrus patiekalus – iš tikrų produktų, be stipriklių. Tada ir pasisotinimas tikras, ir skonis, ir sveikatai naudinga. Viską su saiku.

 

O kaip su skiepais? Kaip su alergine reakcija?

Skiepai vis švarėja. Aš pati per 20 metų dirbu poliklinikoje – nė karto iš skiepų kabineto niekas nesikreipė pagalbos. Taip, skiepas – ne vanduo, bet yra tokių infekcijų, kad vaiką vis tiek reikia skiepyti (kad ir ligoninėje, su medikų priežiūra), nors ir bus rimta alerginė reakcija, nes skiepo nauda akivaizdi. O kad dėl nedidelės reakcijos neskiepytume privalomais skiepais – apie tai negali būti nė kalbama. Dėl papildomų skiepų – piklauso nuo gyvenimo būdo. Galima ir pasitikrinti, koks imunitetas, ar reikia, pvz., pakartotinai skiepytis nuo tymų (kraujo tyrimas).

 

Gera, kai gydytojas ir kunigas atrodo gyvenantis taip, kaip moko kitus. Turbūt ir kiekvienam krikščioniui pagal galimybes derėtų bandyti gyventi, rūpinantis ir siela, ir kūnu – juk Dievas juos myli?

Tikrai reiktų stengtis prisižiūrėti, neieškant bėdų, kur jų nėra.

 

O kava nealergizuoja?

Ne!

 

Mes, liuteronai, kartais atsiverčiame deuterokanonines knygas, nors jų neskaitome liurgijoje ir jomis negrindžiame Bažnyčios mokymo. Bet randame vertingų, tinkamų atsiminti pamokymų. Štai koks priminimas iš Siracido knygos:

Kas nusideda savo Kūrėjui, tas bus įžūlus ir savo gydytojui. … Brangink gydytoją, nes jis tau svarbus, nes Viešpats jį sukūrė (Sir 38,15; 38,1).

Ačiū už pokalbį.