Negelbėk mano vaiko!

Šiandien mamos iš Confessions of an Adoptive Parent kalbėjimas gali pasirodyti toks su šauktuku. Bet ir vėl – ne tiek artimiems ir tolimiems ji čia kalba, kiek tėvams, kuriems labai pravers („va, gerai aš čia viską jaučiu ir darau“). Gal labiausiai – tiems, kurie išgyvena naują gyvenimo etapą: pirmus mėnesius namie, darželyje, mokykloje, būrelyje. Gal neapsilenks tie ir, matyt, ypač tos, kam dabar toks išguldymas – tiesiai į kraują. Nes juk būna, kad atrandi lobį ir galvoji – ak, kad taip jis man tada būtų papuolęs!..  Bet kokiu atveju – autorė žino, ką rašo.

Kristin Berry

Vienas sunkiausių momentų tėvams įvaikinus ar pradėjus globoti yra tai, kad nemažai žmonių manosi turį (iš)gelbėti tą vargšą vaiką. Nesąmonė!

Dėl Dievo meilės – prašau, NEGELBĖK MANO vaiko!

Jura

Ne ne, aš suvokiu – jo akių žvilgsnis pavergė Tavo širdį; jo žandukai tiesiog prašosi įžnybiami; jos šypsena kerinti; jos praeitis baisi. Mano vaikų gyvenimas sudėtingas. Žinia, Tu manaisi, kad juos supranti. Matau, kad nori juos išgelbėti. Nugirdau, kaip negalėjai atsistebėti, kad kažkas galėjo „nenorėti“ tokių štai vaikelių. Nutuokiu, kad įsivaizduoji, jog žinai jų istoriją, nes taigi kaimynai pasakojo.

Gali būti, kad kas nors iš viso to tikrai yra tiesa. Jų gyvenimas buvo sunkus. Jie turėjo įveikti tokius sunkumus, kurie gali pasirodyti ir neįveikiami. Ir vis dar tebeturi… Suprantu, kad Tau skauda širdį. Kažkada ir man taip buvo. Aš gailėjausi savo vaikų.

O tada supratau, kad meilė reiškiasi kiek kitaip.

Taigi, šįryt mokykloje jis taikėsi gauti maisto. Prašau, tokiais atvejais nevaišink mano sūnaus – jis sveikai papusryčiavo namie. Taip, kai buvo kūdikis, jam teko badauti – ne kartą. Taip, manai, kad nepakenksi. Veikiausiai net patikėjai, kad aš šįryt nepasirūpinau savo vaiku.

O iš tiesų yra taip, kad jį apžaidžia pasąmonė. Štai baimė bruka jausmą, kad mamyte negalima pasikliauti. Atsiminimai liudija apie patirtą alkį. O Tu jam ištiesi iš pažiūros nekaltą užkandėlį – va, ir patvirtinai visus jo pasąmoninius nuogąstavimus. Štai ir susvyravo mūsų su vyru diena iš dienos kuriamas saugumas bei pasitikėjimas.

Žinau, kad mano dukrytė graži. O jos akys dažniausiai liūdnos, taip. Žinau, kad ji puola Tau į glėbį, lyg būtumėte pažįstamos visą gyvenimą. Ir Tavo širdis sušyla, nes mažutė nori Tavo dėmesio… visų dėmesio – kavinėje, bibliotekoje, bažnyčioje, parke, gimtadienio šventėje ar pramogų centre. Žinau, kad įsivaizduoji, jog Tu gali užpildyti tą tuštumą.

Žinau, kad galvoji, jog jai reikia Tavo meilės. Žinau, kad manai, jog ji tai jau atpažįsta tikrą jausmą. O iš tiesų jai sunku su prieraišumu.  Artumas – tai priemonė išgyventi. O besąlyginė meilė – sunkiai atpažįstama ir priimama. Prašau – nebučiuok jos, neglostyk, neglausk.

Štai džiaugiesi jos dėmesiu, o aš kantriai laukiu, kol ji išeis iš to iš savisaugos susikurto įvaizdžio. Aš ne vienerius metus laukiau tikro apsikabinimo ir bučinio. Kasdien krūpčiojau, kad gal jau dabar išgirsiu „Mamyte“.

Suprantu, kad manai, jog jai reikia Tavęs. Bet jai reikia manęs, lygiai kaip Tavo vaikams reikia Tavęs. Jai reikia VIENOS mamos. Ji turi priprasti ir suvokti, kad tai aš atliepsiu visas reikmes. Tai aš ją apsaugosiu ir mylėsiu, nieko už tai nereikalaudama. Aš myliu ją tokią, kuri pasislėpusi savo sužeistoje širdelėje.

Žinau, kad anksčiau mano vaikais rūpinosi valstybė. Tai pamanei, kad jie tapo bendra nuosavybe, todėl gali klausinėti nederamų dalykų, perpasakoti kitiems kažkokias jų gyvenimo nuotrupas ir įsivaizduoti, kad taip jais rūpiniesi. Suprantu. O dabar prašau: BAIK. Jie nepriklauso visiems.

Jie yra MANO.

Jei pradėsiu pasakoti jų gyvenimo detales, prarasiu žmonių, kurie man rūpi labiau už viską pasaulyje, pasitikėjimą. Aš neatsakysiu į landžius klausimus, nes branginu savo vaikų pasitikėjimą.

Girdėjau Tave sakant, kad „meilė užgydys visas jų žaizdas“. Numanau, jog „meile“ laikai tai, kad duodi mano sūnui sausainiuką, kai aš tuo tarpu liepiu palaukti. Įtariu, kad Tavo „meilės“ suvokimas reiškiasi tuo, kad „guodi“ mano dukrą, nes ji turi pabūti savo kambaryje. Jei iš savo vaikų nereikalaučiau ugdytis kantrybę ir savikontrolę, tai tarsi sakyčiau jiems, kad jie tam nepajėgūs.

Aš ir toliau nustatinėsiu ribas bei duosiu pajusti pasekmes, nes tikiu, kad jie pakankamai stiprūs ir susitvarkys. Nepalieku skausmingai praeičiai nulemti jų gyvenimo.

Matau, ką gali mano vaikai. Nutuokiu, kada atsitraukti, kad jie augtų bei taptų tokiais vyrais ir moterimis, kokiais būti sukūrė Dievas. Prašau: ir Tu nestok skersai kelio. Nebesistenk išgelbėti mano vaiko.

Kiti išversti straipsniai iš Confessions of an Adoptive Parent yra čia ir čia.

Vilma Sabutienė
Kiekvieną dieną tu pamatai, išgirsti arba perskaitai ką nors nauja. Bet jeigu nori temos, prašau – parašyk man apie Liuteronų bažnyčią. (Chesterfield. Laiškai sūnui). Ačiū, kad domitės!

Parašykite komentarą