Nesigėdyk žaizdų

Jūs esate pagydyti Jo žaizdomis. (1 Pt 2,24b)

Drugelis.
Anytos, Mamos Almos, siuvinėta atvirutė. 2017

     Mike Berry (kiti straipsniai apie įvaikinimą yra čia)

Mes trokštame paslėpti giliausias savo žaizdas. Ir teisingai. Mus mokė, kad žaizda – blogai. Būdami tėvai, vengiame atvirauti apie savosios gyvenimo kelionės sunkumus – baiminamės išgirsti: “Ar aš nesakiau!”.

O jei mūsų žaizdos nereiškia, kad mums krachas? Gal jos pasitarnauja labiau, nei nutuokiame?

Žinau, ko nori, mielas tėve, miela mama. Žinau, nes ir aš daug iškentėjau.

Norėtum pasislėpti.

Apsimuturiuoti iki pat kaklo, užsidaryti namuose, išjungti telefoną, atjungti internetą, šalintis kaimynų (iki gyvenimo galo), o kai ateina laikas vaikus parsivesti iš mokyklos – užsimaskuoti kepure bei akiniais nuo saulės ir dirbtinai šypsotis tiems, kurie apie tavo gyvenimą ir išgyvenimus neturi nė menkiausio supratimo.

Tu gėdijiesi savo gilių žaizdų – tiek emocinių, tiek fizinių. Tau būna taip sunku, kad tiesiog nebežinai, kaip pakilti. Tu išsekai nuo nuolatinės kovos su savo vaiku – UŽ savo vaiką. Ypatingi poreikiai – ne jo ir ne tavo kaltė, tačiau atlaikyti smūgius tenka tau. Buvę artimi draugai nutolo, nes jiems nesuprast, kodėl tavo dukra be priežasties puola tave ir kitus tavo vaikus. Jie niekad neturi laiko susitikti, kad jūsų vaikai galėtų kartu pažaisti. Tu nesipasakoji mamai, nes nenori klausytis jos būgštavimų ir priekaištų: “Ar aš nesakiau, kad taip bus.“

Taigi, tu gėdijiesi savo žaizdų. Nebeišmanai, ko griebtis, kaip padėti savo vaikui. Viešpats mato, tu be galo juos myli, bet kartu nuolat vyksta kova. Ir nežinai, ar ištversi – esi tokia pervargusi, kad jautiesi tarsi paralyžiuota.

Aš pažįstu tave, aš matau tave… nes aš esu tu.

???????????????????????????????

Ir mane giliai žeidžia, kai žmonės pasmerkia – ir mane, ir mano vaiką. Ir man teko išklausyti „Ar aš nesakiau!”, kai vis dėlto apsisprendžiau būti atviras ir nebeslėpiau sunkumų įvaikinimo kelyje. Stipriai glaudžiau savo sūnų, kol jis ant mūsų su žmona klykė klaikias vulgarybes, tuo pačiu taikydamasis jai įspirti, man galva atbulom trenkdamas į veidą. Meldžiau Dievą, kad duotų atsiminti, kad visa tai – dėl traumos, dėl sužeidimo, kurį patyrė dar nepažindamas mūsų. Teko ir paskubom, apsimetant, kad nematau veriančių žvilgsnių, nešdintis iš parduotuvės, kai mano vaikas kaip pasiutęs pradėjo siaubti lentynas. Teko kęsti kitų tėvų nusiskundimus, kad mano vaikas nuskriaudė jų vaikus. Teko atsiprašinėti už sugadintus laptopus, pavogtus mobiliuosius ir nugvelbtus kišenpinigius.

Teko vienam tūnoti tamsiame kambaryje, ieškant atsakymų į klausimus, kurie kyla tik man. O psichoterapeutas, kuris šiaip jau turėtų mus suprasti ir padėti, mano, kad mes nenormalūs.

Mane pažįsta mūsų rajono policininkai, nes jau nebeskaičiuoju, kiek kartų yra buvę pas mus, kad padėtų įsisiautėjus vaikui. Aš ne kartą norėjau paskambinti socialinei darbuotojai ir viską mesti, išsikraustyti į kitą miestą, pakeisti mokyklą.

Bet aš visada karštai ginu ir myliu savo vaiką, nors jis mane nuolat atstumia.

Visokios vaiko diagnozės man skambėjo kaip nuosprendis. Pvz., kai mano vaikui diagnozavo vaisiaus alkoholinio spektro sutrikimus. Ir ne kartą išgyvenau, kad mano vaikas netaps pilnaverčiu visuomenės nariu.

Aš irgi esu sužeistas – tiesą sakant, sunkiai sužeistas. Ir, lygiai kaip tu, aš gėdijausi savo žaizdų; maniau, kad tai – bėda. Kad aš – tai žaizdos.

Bet taip nėra.

Paklausyk. Taip nėra. Mielas drauge, jei dabar prisėsčiau prieš tave veidas į veidą ir pažvelgčiau į užverktas akis, tai sušnibždėčiau, kad žaizdos NEATSPINDI tavęs. Pats nesulaikydamas ašarų, patikinčiau, kad nei tu, nei aš NESAME nenusisekėliai, o mūsų žaizdos nereiškia, kad esame nepakankamai geri, nevykę tėvai ar beverčiai žmonės. Visai ne!

Galvodamas apie žaizdas, supratau labai svarbų dalyką. Tiesą, kuri išlaisvina – ne vien mus, bet ir mūsų vaikus. Nori sužinoti? Klausyk.

Gailestingumas 2018 Didzioji Savaite
Gailestingumas

Per mūsų žaizdas įeina šviesa. Taip, mielas drauge. Mūsų žaizdos iš tiesų galingai pasitarnauja perkeičiant ir gydant. Jo, gali tekti mažumėlę sugaišti, keičiant žvilgsnį į vaiko sužeistumą ir visą jūsų kelionę. Gali tekti prisėsti ir valandėlę pamąstyti, pasistengiant nustoti taip baisiai pykti ant biologinių tėvų, paauglio sūnaus, įvaikinimo tarnybos darbuotojos, žmonos, teisėjo, kaimynės, mokytojos, trenerio, kuris įsitikinęs, kad viskas su tavo vaiku tvarkoj, tik tu čia viską išsigalvoji, kad apjuodintum mažutėlį.

Turėsi nustoti tikėti melu, kuriuo niekieno neverčiamas ilgai tikėjai. Suprask: per tavo žaizdas įeina šviesa. Nuostabu.

Nes įsileidus šviesą, kuri paliečia kūną, širdį ir protą, prasideda gijimas.

Savo gyvenimą pradedi matyti visai kitaip. Žaizdas priimi ne kaip nesėkmes, bet kaip galimybes. Kelionė, į kurią taip entuziastingai leidaisi, o paskui puolei į neviltį, vėl atrodo viltinga.

Taip, aš sužeistas, bet gyvenu viltyje. Aš nebesigėdiju savo žaizdų. Aš esu tikintis, tad mano viltis yra Tame, kuris savo noru ateina į visą šitą painiavą, į šitą jaukalą. Jis, beprotiškai mylintis mane IR mano vaikus (atmink – tai yra tiesa!), atneša viltį ir gijimą: iš pradžių – rytoj, tada – poryt, po to – užporyt. Kasdien. Nes nuo vienos iki kitos dienos, būna, pajėgi tik atšliaužti vargais negalais, ar ne?

Tavo ir mano žaizdos – ne nesėkmės žymė, bet šviesos vartai. Per jas viltis pasiekia giliausias sielos gelmes. Pati didžiausia viltis. Pati skaisčiausia šviesa. Ji pasiekia ne tik tave, bet ir pačius nuostabiausius, pačius brangiausius tavo kūdikius!

Brangus tėve, brangi mama, nebeslėpk savo rankų, atitrauk užuolaidas, išlįsk iš urvo, pasitik dieną, apkabink savo vaikučius. Tegu per žaizdas skverbiasi šviesa.

Kojyte soka

Vilma Sabutienė
Kiekvieną dieną tu pamatai, išgirsti arba perskaitai ką nors nauja. Bet jeigu nori temos, prašau – parašyk man apie Liuteronų bažnyčią. (Chesterfield. Laiškai sūnui). Ačiū, kad domitės!

Parašykite komentarą