Išpažintis. Vaistas, kuriam niekas neprilygsta

Močiutė sakydavo: Spaviednės eisim.

Šventoji Vakarienė, Komunija, Eucharistija – bet Spaviednė?.. Исповедь  (ispoved), rus. k. išpažintis, – paaiškino Tėtis. – Bet tai pas mus nėra išpažinties? – atsiklausiau vaikas. – Yra, bet kitaip.

Vienas žmogus turėjo du sūnus. Jaunėlis iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį. Tada susimąstė ir tarė: „Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: Tėve, nusidėjau Dangui ir tau”. Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą. Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. Lk 15,11-32

Sunus palaidunas

O dabar žiūrėkim, kaip. Nepridedu nė vieno savo žodžio. Patirkime, kad Krikštas ir Išpažintis su Absoliucija taip susiję, kad tai yra tiesiog pats liuteroniškiausias dalykas – nuosekliai žr. viską (ne šiame nedideliame įraše, bet apskritai – ką tikime, mokome ir išpažįstame).

Ispazintis
greenhavenlutheran.org nuotr.

Aš niekam neleisiu atimti ir panaikinti asmeninės išpažinties ir neiškeisčiau jos į jokius pasaulio turtus, nes aš žinau, kokią stiprybę ir paguodą ji man suteikė.

Aš gerai pažįstu velnią. Jei pažinotumėte jį, kaip kad aš, jūs nebūtumėte taip greitai paleidę asmeninę išpažintį pavėjui.

Išpažintis naudinga ir būtina, nes tai yra vaistas kenčiančioms sąžinėms, kuriam niekas neprilygsta.

-Martynas Liuteris-
*Neįsivaizduoju, kodėl kadaise neužsirašiau, iš kur citatos; kai tik atpažinsiu, iškart nurodysiu.

Apie Liuterio dvasios tėvą, nuodėmklausį Johaną fon Štaupicą trumpai yra čia.

Kas gali pastebėti savo klaidas?
Apvalyk mane nuo kalčių,
kurių nejaučiu!
Apsaugok mane
ir nuo tyčinių nuodėmių,
neleisk joms manyje viešpatauti!
Tada aš būsiu tobulas ir laisvas
nuo sunkaus nusižengimo.
Tegu Tau patinka
mano žodžiai ir mano mintys,
VIEŠPATIE,
mano Uola ir mano Atpirkėjau!

                         Ps 19,13-15

Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje. Mt 16,19

Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina Tą, kuris yra mane siuntęs. Lk 10,16

Tai pasakęs, Jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“ Jn 20,22-23

Mūsų Viešpats ir mokytojas Jėzus Kristus, sakydamas: ,,Atgailaukite“ ir t. t., norėjo, kad visas tikinčiųjų gyvenimas būtų atgaila. -1 tezė, 1517 10 31-

TheWorldPursuit.com nuotr.

Jei tai bū­tų aiš­kiai iš­dės­ty­ta ir parody­ta bū­ti­ny­bė, tai ne­rei­kė­tų tiek daug vers­ti ir spaus­ti. Ta­da kiekvieną jo paties są­ži­nė pakankamai spir­tų ir tiek bai­mės įva­ry­tų, kad jis džiaugtųsi šiuo lo­biu ir elg­tų­si lyg vargšas elgeta, iš­gir­dęs, jog kur nors duodama gausi išmalda; jis kiek įkabindamas ten lėktų, kad tik nepražiopso­tų.

Visų blo­giau­sia, kad nie­kas nemo­kė ir ne­iš­ma­nė, kas ta išpažintis, ar­ba ko­kia ji naudinga ir guo­džian­ti. Bet tai jau ži­no kiek­vie­nas, ir, de­ja, nau­do­ja­si laisve, lyg jau iš­vis nebereikė­tų ei­ti išpažin­ties.

Šį žo­dį, nuo­dė­mių at­lei­di­mą, tu priva­lai la­bai ver­tin­ti ir bran­gin­ti kaip ypa­tin­gą, di­de­lį lo­bį, ku­rį rei­kia pri­im­ti su vi­sa gar­be ir dėkingu­mu.

To­dėl ra­gin­da­mas ei­ti iš­pa­žin­ties, da­rau ne ką ki­ta, kaip ska­ti­nu bū­ti krikš­čio­ni­mi. Jei man tai pa­vyks­ta, vadi­na­si, pavyks­ta ta­ve ir prie išpažinties at­ves­ti. Didysis Katekizmas. Iš Trum­po pa­drą­si­ni­mo iš­pa­žin­čiai

Ispazintis
steadfastlutherans.org

Kas yra raktų galia?

Raktų galia yra ypatinga dvasinė galia, kurią Kristus suteikė žemėje savo Bažnyčiai atgailaujančiųjų nuodėmėms atleisti ir neatgailaujančiųjų nuodėmėms sulaikyti tol, kol jie jų neapgailės.

Kas yra išpažintis?
Išpažintis susideda iš dviejų dalių: pirmoji, kai mes išpažįstame savo nuodėmes, ir antroji, kai mes gauname iš kunigo nuodėmių atleidimą taip, tarsi tai būtų iš paties Dievo ir ne abejojame, bet tvirtai tikime, kad mūsų nuodėmės yra taip atleidžiamos ir Dievo akivaizdoje danguje.

Trumpas pamokymas apie asmeninę išpažintį
Kai tau reikia nuodėmių atleidimo, eik pas savo kunigą ir kalbėk taip: „Prašau išklausyti mano išpažintį ir paskelbti man Dievo vardu nuodėmių atleidimą“. Išsakyk jam visa, kas slegia tavo širdį. Įdėmiai išklausyk, ko jis tave moko ir kaip guodžia tave Dievo Žodžiu, kaip po to Dievo vardu skelbia tau nuodėmių atleidimą tokiais žodžiais: „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir Jo paliepimu aš atleidžiu tau tavo nuodėmes vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen. Eik ramybėje!” Mažasis Katekizmas, V

Didysis Katekizmas

Apie išpažintį mokoma, kad asmeninis išrišimas Banyčiose išlaikytinas, tačiau per išpa­žintį nebūtina išvardyti visų nusižengimų. Juk, pasak psalmės (19,3), tai neįmanoma: Kas gali pastebėti savo klaidas? [Apvalyk mane nuo kalčių, kurių nejaučiu!] Augsburgo tikėjimo išpažinimas, XI

Apie atgailą mūsų bažnyčios moko, kad po Krikšto nupuolusieji gali gauti nuodėmių atleidimą visada, kai tik atsiverčia, ir kad tokiems grįžtantiesiems atgailauti Bažnyčia turi suteikti išrišimą. Augsburgo tikėjimo išpažinimas, XII

Išpažintis mūsų bažnyčiose nepanaikinta. Augsburgo tikėjimo išpažinimas, XXV

Mat išpažintį irgi išlaikome daugiausia dėl išrišimo, kuris yra Dievo Žodis, pavieniams asmenims skelbiamas dieviškuoju autoritetu besiremiančios Raktų galios. Augsburgo išpažinimo apologija, VI

Kelias
Pinterest, Demelza Ramirez nuotr.

Mums svarbiausia – Kristus ir atleidimas. Liuteronai atleidimą suvokia kaip nuolatinį krikščionio gyvenimo poreikį, tarsi variklį, kuris palaiko visą krikščionio gyvenimą.

Mes teikiame pirmenybę Dievo, o ne savo veikimui. Mūsų dvasingumas yra priimantis (ne aktyvus) – mes džiaugiamės gaudami visas dovanas iš Dievo pagal Jo valią.

Išpažintis yra naudinga sielai.

Atgaila, išpažintis ir absoliucija eina kartu. Tai – priemonės, per kurias tikintysis nuolat atpažįsta ir atsisako neklusnaus gyvenimo ir tikėjime trokšta bei pasiryžta gyventi pagal Dievo valią.

Liuteronams labai svarbi atgaila. Iš tikrųjų, pirmosios keturios iš žymiųjų 95 Martyno Liuterio tezių kalba apie atgailą. Taip yra dėl to, kad atgaila charakterizuoja visą krikščionio gyvenimą. Atgaila yra dviejų dalių procesas: pirma, atpažinti nuodėmės realybę; antra, tikėjime gręžtis į Dievą Jo malonės.

Jei netiki, kad esi nusidėjėlis, negali ir atgailauti – ką išpažinti, jei nepadarei nieko blogo? Tačiau nepakanka tik žinoti ir tikėti, kad esame nusidėjėliai.Antra atgailos dalis yra tikėjimas: tikėti Dievo pažadu, kad Kristuje mums yra atleista, todėl turime naują gyvenimą – būtent, kai gyvename gręždamiesi nuo nuodėmės, o ne artindamiesi jos link.

Kvietimas atgailai kyla iš meilės.

Asmeninė nuodėmių išpažintis kunigui ir asmeninis atleidimo paskelbimas yra sena Bažnyčios praktika, kurią liuteronai paskutinius 300 metų mažiau naudoja. Tai lėmė kai kurios istorinės priežastys, bet išpažinties neigimas ar atmetimas teologiškai prieštarautų ankstyvųjų liuteroniškosios Reformacijos teologų minčiai. Kai iš liuteronų bažnyčių dingo asmeninė išpažintis, tapo įprasta bendra išpažintis. Ji yra puiki praktika, tačiau ir asmeninė išpažintis turi stiprų liuteronišką pagrindą.

Geras būdas pasiruošti išpažinčiai yra kelias minutes praleisti skaitant 10 Dievo įsakymų Mažajame Katekizme ir apmąstant jų reikšmę. Paklauskite savęs, ar šių įsakymų tobulai laikėtės mintimis, žodžiais ir darbais, kaip to reikalauja Dievas. Tai turi būti bebaimis asmeninis ištyrimas. Nelengva, bet reikia jį atlikti kaskart prieš išpažintį – tiek prieš bendrą sekmadienio pamaldose, tiek prieš asmeninę. Niekam nepatinka akistata su savo moraliniu ir dvasiniu silpnumu. Bandydami geriau pasijusti galime net susigundyti lyginti save su kitais. Bet tiesos apie nuodėmę neigimas ar vyniojimas į vatą nėra kelias į išganymą. Nuo pelnytos bausmės būsime išlaisvinti tik tada, kai sąžiningai pripažinsime savo būklę.

Kunigas nesistengia išgauti jūsų paslapčių. Jis čia ne tam, kad pasmerktų, bet kad paguostų jus Dievo pažadais.

Taip pat turėkite mintyje, kad kaltė yra daugiau nei jausmas. Ji yra objektyvi. Todėl ir reikia pasikartoti Dešimt Dievo įsakymų bei susijusias Šventojo Rašto eilutes. Sąžinė laikui bėgant linkusi užsikietinti ir surambėti, tad reikia, kad Šventoji Dvasia nuolat minkštintų širdį Įstatymu. Išpažinkite kaltę, ne tik kaltės jausmą.

Kai paskelbiamas nuodėmių atleidimas, padedamas taškas. Kunigas ateityje nebeprimins išpažintų nuodėmių. Šios nuodėmės nuo jūsų yra taip toli, kaip rytai nuo vakarų. Ordinacijos metu visi liuteronų kunigai pasižada neatskleisti jiems išpažįstamų nuodėmių. Tai vadinama išpažinties paslaptimi.

Dievo atleidimu pasitikime ne dėl savojo nuoširdumo, šventumo ar atlikto darbo. Galime nedvejoti, kad kunigo atleidimo žodžiai yra iš Dievo, nes Jėzus tai pažadėjo.

Nežiūrint, kad asmeninė išpažintis ir absoliucija yra istorinė Bažnyčios praktika, esama jai besipriešinančių. Net kai kurie liuteronai mano, kad asmeninėje išpažintyje pernelyg akcentuojamas kunigas. Žmonės gali paklausti: jei nuodėmes atleidžia Dievas, kodėl turime jas išpažinti kunigui? Tai neprivaloma. Kasdien galime ir turime melsti Dievo atleidimo, kaip tai darome maldoje Tėve mūsų. Tačiau būna atvejų, kai apie Dievo gailestingumą ir paguodą mums reikia išgirsti asmeniškai. Pagal Bibliją, kai kunigas skelbia, jog mums atleista Kristaus vardan, tai tas pats, lyg girdėtume iš paties Dievo.

Dievas pasigaili visų, kurie atgailauja ir tiki Evangelija. Galime tuo neabejoti. Bet nežinome, ar rytoj dar būsime gyvi. Todėl negalime gyventi apgaulingoje ramybėje. Jei atidėliosime, galime nebespėti.

 Liuteronybė. Kas tai? (2017)

Sūnus palaidūnas. Kristi Valiant

 

Vilma Sabutienė
Kiekvieną dieną tu pamatai, išgirsti arba perskaitai ką nors nauja. Bet jeigu nori temos, prašau – parašyk man apie Liuteronų bažnyčią. (Chesterfield. Laiškai sūnui). Ačiū, kad domitės!

Parašykite komentarą