Kristaus kančios istorija. Pagal seną giesmyną (1905)

IMG_1011

Mūsų Viešpaties ir Išganytojo
JĖZAUS KRISTAUS KANČIOS ISTORIJA
Evangelijos pagal Matą 26-27

(Giesmės – iš Liuteronų bažnyčios giesmyno Krikščioniškos giesmės)

IMG_1008

Jėzau, jau kentėjimus (63)

1. Jėzau, jau kentėjimus / Tavo apgalvosiu,
Šventink mano tam jausmus, / Tai gražiai giedosiu.
Leisk regėti man Tave, / Kaip tada kentėjai,
Už mus, nusidėjėlius, / Mirti kai turėjai.

2. Duok matyti dvasioje / Visą tą baisybę,
Apmąstyti mintyse / Tos aukos didybę.
Spjaudytas ir gėdintas, / Rištas, vainikuotas,
Nuplaktas ir sužeistas, / Teistas, nukryžiuotas.

3. Ne tik Tavo liūdesį / Duok man pamatyti,
Bet ir skausmo priežastį, / Vertę apmąstyti.
Mano tai kaltė didi, / Ir darbai piktieji,
Ne pagonys vien kalti / Bei kiti skriaudėjai.

4. Noriu aš su gailesčiu / Apie tai galvoti
Ir Tave piktais darbais / Jau nebekryžiuoti.
O, kad jau galėčiau jų / Aš išsižadėti,
Dėl manęs turėjai Tu / Taip didžiai kentėti!

5. Jeigu nuodėmės galia / Nori dar bauginti,
Jėzau, Tu ramink mane / Visada priminki,
Ką Tu iškentei už mus, / Leiski apgalvoti,
Kristau, nešęs Tu skausmus / Ir mane užstoki.

6. Jėzau, man suteik jėgų / Gundymus įveikti,
Išvaduoki nuo kalčių, / Nuodėmes atleiski.
Leisk mylėt karštai Tave, / Nuoširdžiai dėkoti,
Ir galiausiai danguje / Tau linksmai giedoti.

Baigęs visas tas kalbas, Jėzus tarė savo mokiniams: „Jūs žinote, kad po dviejų dienų bus Velykos, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas nukryžiuoti.“

Tuomet aukštieji kunigai bei tautos seniūnai susirinko į rūmus vyriausiojo kunigo, kuris vadinosi Kajafas, ir nusprendė suimti Jėzų klasta ir nužudyti. Bet jie sakė: „Tik ne per šventes, kad liaudyje nekiltų sąmyšio.“

Kai Jėzus viešėjo Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, atėjo moteris, alebastriniu brangaus kvapiojo aliejaus indu nešina ir Jam sėdinčiam prie stalo išpylė ant galvos. Tai pamatę, mokiniai pasipiktino ir kalbėjo: „Kam toks eikvojimas? Juk buvo galima aliejų brangiai parduoti ir išdalyti pinigus vargšams.“ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Kam skaudinate moterį?! Ji man padarė gerą darbą! Vargšų jūs visuomet turite šalia savęs, o mane –ne visuomet. Išpildama aliejų ant mano kūno, ji tai padarė mano laidotuvėms. Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, ir jos atminimui bus pasakojama, ką yra padariusi.“

Jėzus mano mylimasis (355)

1. Jėzus mano mylimasis / Nuolatos man mintyse,
Jis bus visados manasis, / Jį laikysiu širdyje.
Mano sielos Jis paguoda, / Tikrą džiaugsmą dvasiai duoda,
Man skaisčiausias Jis yra, / Jėzų myliu visada.

7. Būsiu Jo, kol gyvas būsiu, / Šauksiuos Jo ir mirdamas,
Kai mirty saldžiai užsnūsiu, / Liksiu Jo globojamas.
Jėzus Kristus, Viešpats mielas, – / Turtas, laimė mano sielos,
Už tą turtą aš galiu / Duoti visa, ką turiu.

Tuomet vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: „Ką man duosite, jeigu Jį išduosiu jums?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir nuo to meto jis ieškojo progos išduoti Jėzų.

Pirmąją Neraugintosios duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: „Sakyk, kur paruošti Tau Velykų vakarienę?“ Jis atsakė: „Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: ‘Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais.’“ Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą.

Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių susirinko prie stalo. Pradėjus valgyti, Jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos.“ Jie labai nuliūdo ir ėmė vienas po kito klausinėti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“ Jis atsakė: „Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie Jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti.“ Jo išdavėjas Judas paklausė: „Nejaugi aš, rabi?!“ Jis atsakė: „Tu pasakei!“

Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas.“ Paskui, paėmęs taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoroskraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti. Ir sakau jums: nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje.“

Mieliausias Jėzau, kuo Tu nusidėjai (65)

1.Mieliausias Jėzau, kuo Tu nusidėjai, / Kad tokią kančią iškentėt turėjai?
Už kokią kaltę, kokią piktenybę / Ir neteisybę?

5. O didi meilė ir gili be galo! / Tave atvedus į tą kryžiaus kelią,
Žemiško džiaugsmo aš buvau linksmybėj, / O Tu liūdnybėj!

7. Prie sosto Tavo, Jėzau, kai stovėsiu, / Garbės vainiką ant galvos turėsiu,
Danguj Tau, Viešpatie, karštai dėkosiu, / Linksmai giedosiu!

Pagiedoję jie išėjo į Alyvų kalną. Tada Jėzus jiems kalbėjo: „Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: Ištiksiu piemenį, ir avių kaimenė išsisklaidys. O kai prisikelsiu, aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją.“ Petras atsiliepė: „Jei net visi Tavimi pasipiktintų, aš niekuomet nepasipiktinsiu!“ Jėzus jam tarė: „Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi.“ Bet Petras tvirtino: „Jei man reikėtų net mirti kartu su Tavimi, vis tiek Tavęs neišsiginsiu!“ Taip kalbėjo ir visi mokiniai.

Netrukus Jėzus su jais atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš ten nuėjęs melsiuos.“

Pasauli, šen žiūrėki (64)

7. Tik Tau vienam dėkosiu, / Su gundymais kovosiu,
Kiek jėgos išgalės.
Kas Tau netinka, vengsiu, / Keliu siauruoju žengsiu,
Kiek Tavo meilė man padės.

Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi.“ Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip Tu!“ Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas.“ Ir vėl nuėjo antrą kartą ir meldėsi: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie Tavo valia!“

Kai nuodėmės kankinti ims (62)

4. Ak, teikis man padėti / Pakelti negandas
Ir kantriai iškentėti / Išbandymų dienas.
Nenoriu nuodėmei tarnaut, / Bet nuopelnu Tavuoju
Į dangų nukeliaut.

5. Širdingai aš norėčiau / Tarnauti Tau šventai
Ir artimą mylėti, / Padėti jam kantriai.
Be jokio pelno ir klastos, / Taip, kaip mane Tu mokei, –
Iš meilės nuolankios.

Sugrįžęs vėl rado juos snaudžiančius; jų akys buvo mieguistos. Tuomet, palikęs juos, vėl nuėjo ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais. Paskui grįžo pas mokinius ir tarė: „Jūs vis dar miegate ir ilsitės… Štai atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus atiduodamas į nusidėjėlių rankas. Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat.“

Jam dar kalbant, štai pasirodė Judas, vienas iš Dvylikos, o su juo didelis būrys, ginkluotas kalavijais ir vėzdais, atsiųstas aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų. Jo išdavėjas buvo nurodęs jiems ženklą, sakydamas: „Kurį pabučiuosiu, tai Tas! Suimkite Jį!“ Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus tarė: „Sveikas, rabi!“ - ir pabučiavo Jį. O Jėzus jam tarė: „Bičiuli, ko atėjai?“ Tuomet jie pripuolę nutvėrė Jį ir suėmė. Ir štai vienas Jėzaus palydovų ištiesė ranką, išsitraukė kalaviją, puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį. Bet Jėzus jam tarė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus. Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir Jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?! Bet kaipgi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?!“ Tą valandą Jėzus tarė būriui: „Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais. Aš kasdien sėdėjau šventykloje mokydamas, ir manęs nesuėmėte. Bet viskas šitaip dedasi, kad išsipildytų pranašų Raštai.“ Tada visi mokiniai, palikę Jį, pabėgo.

Tie, kurie buvo suėmę Jėzų, nuvedė Jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Rašto aiškintojai ir seniūnai. Petras sekė Jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų ir, įėjęs į kiemą, atsisėdo su tarnais pažiūrėti, kuo viskas baigsis.

Tuo tarpu aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo neteisingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų Jį nuteisti mirti, tačiau nerado, nors daug buvo atėję neteisingų liudytojų. Pagaliau išėjo priekin du ir tarė: „Šitas yra sakęs: ‘Aš galiu sugriauti Dievo šventovę ir per tris dienas ją vėl atstatyti.’“ Tada atsistojęs vyriausiasis kunigas paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?!“ Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas Jam tarė: „Prisaikdinu Tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar Tu Mesijas, Dievo Sūnus?!“ Jėzus atsakė: „Tu pasakei. Bet aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!“ Tuomet vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: „Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regisi?“ Jie atsakė: „Vertas mirties!“

Jėzau, Tu dangaus linksmybę (77)

1. Jėzau, Tu dangaus linksmybę / Savo mirtimi pelnei,
Už mane kalčių sunkybę / Tu kentėti sutikai.
Kraują savo Tu praliejai, / Sunkiai už mane kentėjai.
Tūkstant kartų, Jėzau, Tau / Dėkui aš už tai sakau.

Tuomet jie ėmė spjaudyti Jėzui į veidą ir daužyti kumščiais. Kiti mušė Jį per veidą ir tyčiojosi: „Pranašauk mums, Mesijau, kas Tave užgavo!“

Tuo metu Petras sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: „Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu.“ Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: „Aš nežinau, ką tu sakai.“ Einantį vartų link, jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: „Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu.“ Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Po valandėlės prisiartino ten stovėjusieji ir sakė Petrui: „Tikrai tu vienas iš jų, nes ir tavo tarmė tave išduoda.“ Tuomet jis ėmė prisiekinėti ir dievagotis: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Ir tuojau pragydo gaidys. Tada Petras prisiminė Jėzaus žodžius: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi.“ Jis išėjo laukan ir graudžiai pravirko.

Jėzau, širdį sugraudink (362)

1. Jėzau, širdį sugraudink, / Sąžinę pabudink,
Sąmonę man atgaivink, / Atgailai išjudink.
Kaip į Petrą pažiūrėk, / Kaltę duok pažinti
Ir maloniai man padėk, / Leisk nenusiminti.

Rytui išaušus, visi aukštieji kunigai ir tautos seniūnai nusprendė, kad Jėzus turįs būti nužudytas. Surišę nuvedė ir atidavė Jį valdytojui Pilotui.

Kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas, nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ir tarė: „Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują.“ Tie atsakė: „Kas mums darbo?! Tu žinokis!“ Nusviedęs šventovėje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė.

O, mūsų Tėve danguje (311)

7. Ir į pagundą mūs nevesk, / Vienų pavojuj nepamesk.
Kai sielos priešas mus apstos, / Atsilaikyti duok jėgos
Tikėjimo šarvais kietais / Ir Dvasios ginklais patvariais.

Aukštieji kunigai paėmė sidabrinius ir kalbėjo: „Jų negalima dėti į iždą, nes tai užmokestis už kraują.“ Jie pasitarė ir už tuos pinigus nupirko puodžiaus dirvą ateiviams laidoti. Todėl ta dirva iki šios dienos vadinasi Kraujo dirva. Taip išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai: Ir paėmė trisdešimt sidabrinių – įkainotojo kainą, už kurią buvo jį suderėję iš Izraelio vaikų – ir atidavė juos už puodžiaus dirvą; taip man Viešpats buvo paskyręs.

Jėzus stovėjo valdytojo akivaizdoje. Valdytojas Jį klausė: „Ar Tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Tu pasakei.“ Aukštųjų kunigų ir seniūnų skundžiamas Jis visai neatsiliepė. Tuomet Pilotas paklausė: „Ar negirdi, kaip baisiai Tave kaltina?“ Bet Jis neatsakė nė į vieną kaltinimą ir tuo be galo nustebino valdytoją.

Šventės proga valdytojas buvo pratęs paleisti miniai vieną kalinį, kurio ji norėdavo. Tuomet jis turėjo garsų kalinį, vardu Barabą. Taigi žmonėms susirinkus, Pilotas paklausė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau: Barabą ar Jėzų, vadinamą Mesiju?“ Mat jis žinojo, kad Jėzų jie buvo išdavę iš pavydo. Sėdinčiam teismo krasėje Pilotui žmona atsiuntė įspėjimą: „Nieko nedaryk šiam teisiajam! Šiąnakt sapne aš labai dėl jo kentėjau.“

Aukštieji kunigai ir seniūnai sukurstė žmones, kad prašytų paleisti Barabą, o Jėzų pražudytų. Tuomet valdytojas jiems tarė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau?“ Jie šaukė: „Barabą!“ Pilotas paklausė: „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?“ Jie visi rėkė: „Ant kryžiaus Jį!“ Jis klausė: „O ką gi pikta yra padaręs?“ Bet tie dar garsiau šaukė: „Ant kryžiaus Jį!“

Miela Kristaus galvelė (66)

5. Po kryžiumi stovėsiu, / Tik pagailėk manęs,
Čia būsiu ir girdėsiu / Tavąsias dejones.
Aš jau nebeatstosiu, / Ak, Jėzau, nuo Tavęs
Ir mirštantį globosiu, / Nes gelbsti Tu mane.

Pilotas, pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis vis didėja, paėmė vandens, nusimazgojo rankas minios akivaizdoje ir tarė: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!“ O visi žmonės šaukė: „Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!“ Tuomet jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti.

Valdytojo kareiviai nusivedė Jėzų į įgulos būstinę ir surinko aplink Jį visą kuopą. Jie išrengė Jį ir apsiautė raudona skraiste. Nupynė erškėčių vainiką, uždėjo Jam ant galvos, o į Jo dešinę įspraudė nendrę. Paskui tyčiodamiesi klūpčiojo prieš Jį ir sakė: „Sveikas, žydų karaliau!“ Spjaudydami į Jį, stvėrė iš Jo nendrę ir čaižė per galvą. Pasityčioję iš Jėzaus, kareiviai nusiautė skraistę, apvilko Jo paties drabužiais ir išsivedė nukryžiuoti.

Ašarokit, akys mano (70)

1. Ašarokit, akys mano, / Apgailėk, širdie mana,
Apmąstyki kaltę savo / Nuolankiai su atgaila.
Dievo Avinėlis štai / Eina mirti nuolankiai
Už tavo kalčių daugybę / Ir pasaulio piktenybę.

Eidami jie sutiko žmogų iš Kirėnės, vardu Simoną. Tą privertė panėšėti jo kryžių. Atėję į vietą, vadinamą Golgota (tai yra „Kaukolės vieta“), davė Jam gerti vyno, sumaišyto su tulžimi, bet Jėzus tik paragavo ir negėrė. Prikalę prie kryžiaus, pasidalijo Jo drabužius, mesdami burtą, ir ten pat susėdę sergėjo Jį.

Viršum Jo galvos jie prisegė užrašytą Jo kaltinimą: „Šitas yra Jėzus, žydų karalius.“ Kartu su Juo buvo nukryžiuoti du plėšikai, vienas iš dešinės, kitas iš kairės.

Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: „Še Tau, kuris sugriauni šventovę ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“ Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais ir seniūnais, kalbėdami: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu Jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes Juo tikėsime… Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja Jį dabar, jeigu Juo rūpinasi, nes Jis yra sakęs: ‘Aš Dievo Sūnus.’“ Taip pat Jį plūdo ir kartu nukryžiuoti plėšikai.

Jėzau, Tu dangaus linksmybę (77)

3. Tu daug skausmo iškentėjai / Gelbėdamas nuo kalčių,
Mirti Golgotoj turėjai, / Kad išvengčiau aš bausmių.
Nuodėmių nešei sunkybę, / Kad man tektų amžinybė.
Tūkstant kartų, Jėzau, Tau / Dėkui aš už tai sakau.

4. Viešpatie, aš Tau dėkoju / Už visus karčius vargus,
Kad save Tu paaukojai, / Kryžiaus iškentei skausmus.
Kiek kentėti Tu turėjai, / Kol šėtoną nugalėjai!
Mielas Jėzau, Dieve, Tau / Dėkui amžinai sakau.

Nuo šeštos iki devintos valandos visą kraštą gaubė tamsa. O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eli, Eli, lema sabachtani? – tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!

Žemės ir dangaus Valdove (419)

5. Atiduodu sielą savo, kūną, protą, išmintį
Į rankas meilingas Tavo, Tu man visad padedi.
Dieve, širdį nuramink, vaiką savąjį priimk.

Kai kurie iš ten stovėjusių išgirdę sakė, jog Jis šaukiąsis Elijo. Ir tuoj pat vienas iš jų pribėgęs paėmė kempinę, primirkė ją perrūgusio vyno, užmovė ant nendrės ir padavėJam gerti. Kiti kalbėjo: „Palauk! Pažiūrėsim, ar ateis Elijas Jo išgelbėti.“ Tuomet Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu, atidavė dvasią.

Miela Kristaus galvelė (66)

3. Ką, Jėzau, Tu kentėjai, / Tuo kaltas aš buvau,
Ką jausti čia turėjai, / Aš nuodėmėm pelniau.
Pažvelk: štai aš, kaltasis, / Sau bausmę nupelniau,
Žvelk į mane, mielasis, / Žvelk, Jėzau, aš prašau!

Ir štai šventovės uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė. Šimtininkas ir kiti su juo sergintys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“

Tenai buvo daug moterų, kurios žiūrėjo iš tolo. Jos buvo atlydėjusios Jėzų iš Galilėjos, Jam patarnaudamos. Tarp jų buvo Marija Magdalena, Jokūbo ir Juozapo motina Marija ir Zebediejaus sūnų motina.

Vakarui atėjus, atvyko turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo Jėzaus mokinys. Nuėjęs pas Pilotą, jis paprašė Jėzaus kūno. Pilotas įsakė Jį atiduoti. Juozapas pasiėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę ir paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Paskui jis užrito didelį akmenį ant rūsio angos ir nuėjo. Ten dar buvo Marija Magdalena ir kita Marija, kurios sėdėjo priešais kapą.

Kitą dieną, po Pasirengimo dienos, susirinko pas Pilotą aukštieji kunigai bei fariziejai ir kalbėjo: „Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas, dar gyvas būdamas, yra pasakęs: ‘Po trijų dienų aš prisikelsiu.’ Tad įsakyk saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais atėję mokiniai neišvogtų Jo ir nepaskelbtų liaudžiai: ‘Jis prisikėlė iš numirusių.’ Ta pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją.“ Pilotas jiems atsakė: „Štai jums sargyba –eikite ir saugokite, kaip išmanote.“ Tada jie nuėję paženklino antspaudu akmenį ir pastatė sargybą.

Miela Kristaus galvelė (66)

7. Tau nuolankiai dėkoju, / Ak, Viešpatie brangus,
Už meilę ir malonę, / Kurios Tu taip dosnus.
Padėk pasitikėti / Man Tavimi tvirtai,
Duok mirtį nugalėti / Ir džiaugtis amžinai.

8. Reikės kai atsiskirti, / Tik nepalik manęs,
Kai laikas bus man mirti, / Priimki prie savęs.
Ir kai širdis galiausiai / Apalps mirties metu,
Paguosk mane meiliausiai / Savu kentėjimu.

9. Paguosk mane meilingai, / Kai bus mirtis šalia,
Priminki, kaip galingai / Tu pergalėjai ją.
Tad į Tave žiūrėsiu / Tikėdamas tvirtai,
Širdy Tave turėsiu / Ir mirsiu aš linksmai.

Golgota (Kristaus nukryžiavimas). Ilya Repin, 1869

 

Vilma Sabutienė
Kiekvieną dieną tu pamatai, išgirsti arba perskaitai ką nors nauja. Bet jeigu nori temos, prašau – parašyk man apie Liuteronų bažnyčią. (Chesterfield. Laiškai sūnui). Ačiū, kad domitės!

Parašykite komentarą