Lavonmišia. Mišknygės pamokslas

Lavonmišia, suvesta mūsiškais rašmenimis iš gotiškų. Originaliai publikuota čia.

Ši mišia vokiškai laikyta kunigo E. J. Ball, bet į lietuvišką kalbą ję išvertė Fr. Kuršatis [1806 – 1884], lietuvininkų kunigs Karaliaučiuje. 

Misknyge. Lavonmišia
Amžinybės sekmadienis – paskutinis bažnytinių metų sekmadienis Liuteronų bažnyčios kalendoriuje. Po to – Adventas, naujų metų pradžia

‘TEKEL’ –­ tu buvai pasvertas svarstyklėmis ir rastas lengvas. (Dan 5,27)

Mes švenčiame šiandien Šventą Mirusiųjų dieną, Atminties tųjų, kurie prabėgusiame mete mirdami iš mūsų tarpo atsiskyrė. Mes šiandien atsimename jų iš naujo, o ši mišia tur jiems būti nei kokia Lavonmišia. Ogi dar daugiaus! Ši diena ragina mus savo pačių smerties atsimintis, mums mūsų pačių lavonmišę prišaukdama. Ansai didysis ir macningasis karalius ir ciesorius Karolis, vadinamas penktasis, tas pats, kursai jaunesnis bebūdams, su visa savo kytryste ir mace Liuteriui ir jo šventam darbui priešyjos, tasai padėjo sens pastojęs visus savo karališkus vainikus, nukopė nuo visų savo karališkų krasių, atsigulė kartą, kūne dar gyvs būdams, į grabą, ir laikydinos prie šito atviro grabo, tarsi jau būtų numiręs, sau lavonmišę.

Toktai jam, jei ne daugiaus, tą naudą įnešė, kad jam iš to čėso ansai Evangelijos žodis apie valnąją malonę ir apteisinimą už vis brangus pastojo, – to paties mokslo, kurio dėl jis pirm to Liuterį persekinėjęs buvo, jis taipo pamilo, jog jis potam labiausiai tokius vyrus aplink save laikėsi ir tokius Raštus skaitė, kurie apie tąjį kalbėjo. Ogi tai ir tiesa, šis žodis turėtų ypačiai grabe bei prie grabo širdis mūsų žmonių laimėti! Ale taip labai graudinga tai būtų, klausytis, kad macningiausiasis ir didžiausiasis visų svieto valdovų, gyvs dar bebūdams, visą savo šlovę padėjęs, tarp anų šešių lentelių atsigulęs, kurios galiausiai ir šlovingiausiamjam karaliui paskučiausiu nameliu būti tur: tai aš tačiau povisam ne mislyju, jums, mano mylimieji, šitą paveikslą tam po akių statyti, kad jūs povisam lyg taipo darytumbite. Ale tačiau tai pasiliekt tikt tiesa, kad mes daugiausiai per vėlai savo lavonmišę laikydinamės, būtent tada, kad, mums jau tikriems lavonams beesant, patiems nieks iš to viso, kas čia apie mūsų palinksminojimą gyvastyje ir smertyje sakoma, ant pagraudenimo ir pamokslo nieko nemačyj. Mes turim – minau nenusigąskit – kūne dar bebūdami savo lavonmišę girdėti. Pirm kol smertis iš tikro mus į grabą įguldo, turim mes čia dvasioje patys atsigultis ir taipo – iš grabo – save ir savo gyvenimą, savo prisivertimą bei tikėjimą, Dievą bei savo nusitikėjimą, svietą bei jo grožybę, griekus bei malonę, peklą bei Dangų – trumpai: vislab, kas aplink mus, viršuj mūsų ir mūsyje yra, apžvalgyti; ogi iš tiesos, iš grabo vis tai apžvalgant, vislab daug daug kitaip išveizd, ne kaip toktai mums šiaip pasirodo.

Taigi, mylimieji, ką mislyjat? Argi mums patiktų toktai šiandien daryti? Šiandien mums lavonmišę laikykimės? Tu, aš, kožnas te mislyja, būk jis esąs miręs, o visi susirinkusieji jį į kapus palydėję besiklausą jo lavonmišios. Ogi kokį Rašto žodį apdūmosim? Ar bene tą: (Apr14,13). „Išganyti numirieji, kurie Viešpatyje miršta?“ Ale argi tas tau pritinka? Dievs tai žino! Arba aną išgąstingąjį žodį Luko šešioliktame? Te pastoja jis šiam arba tam tiesa, tačiau visiems jis ir nepritinka. Kokį gi žodį todėl imsime? Tas manding veikiausiai pritiktų, kurį mes skaitom parašyta Dangelo [Danieliaus].

Jei ne, daugiaus, šį žodį apdūmodami tikt nors ką rasim, kas prie kožno lavono įtėmytina būtų, į kas mes šiandien, savo pačių smerties atsimindami, iš visos širdies ampąstyti turėtumėm.

Bet pirmiausiai pavelykit man jums trumpai išguldyti, kokiame suglaudime šie dyvini žodžiai randas. Belsazers [Belšacaras], kursai po galvos Babilonijos karaliaus Nebukadnecaro ant jo krasės sėdėjo, buvo savo baisingam išdykume kartą su vyresniaisiais savo karalystės naktyje begirtavodams švetuosius rykus, iš Jeruzalės Bažnyčios išplėštus, atsinešdinęs, kad iš tų girtavotų. Durnoj ir nieko n’atbojančioj linksmybėje buvo jis su kitais girtaisiais jau dalį nakties praleidęs. Štai! Vienu sykiu įsiveržia ranka per mūrus; pirštai nei žmogaus rankos, išgąstingi regėt, rašo ties didžiuoju šviesumi liktoriumi šitus nepermanytinus žodžius: ‘MENE MENE, TEKEL ir PARSIN’ [Dan 5,25]. O karalius išvydo tą ranką rašančiąją. Tai išblyško karalius, ir jo mislys nugandino jį; aža jam strėnos virpėjo ir kojos drebėjo, ir kiek tikt išgalėdams, šaukė drebąsis lėbauninkas išmintingųjų, kaldeonų [chaldėjų] ir burtininkų, idant tuojaus atėję į svetlyčią, tą baisingąjį raštą išguldytų ir sąžinei pakajų parūpintų. Ale noprosnai! Nei viens išmintingųjų tai n’įstengia. Tai karalius dar sunkiaus nusigąsta ir jo veidas visiškai išblykšta ir jo valdonus apima didi baimė, girtieji ūmai išsipagirioja, sumišims vis’ didyn eina ir kaip koks baugus garsas įsiveržias iki pas senąją karalienę. Ji užėjusi primena karaliui, kad mieste esąs sens, užmirštas žmogus, Dangelas, prarakas Dievo. Ir tąjį viduje nakties atgabendin, ir tam siūlo baugštusis griekininkas savo aukso lenciūgus ir rūbus; ale tas nuobažnasis žilgalvis taipo jam atsako: „Pasilaikyk sau pats savo dovanas ir duok jas kitam, aš tačiau tą raštą karaliui paskaitysiu ir parodysiu, ką jis ženklina. Ogi šitas raštas tais žodžiais rašytas: ‚ MENE MENE, TEKEL ir PARSIN ‘. Ir tai yra taip išmanoma: MENE, tai yr: Dievas tavo karalystę išrokavo ir pabaigė; TEKEL, tai yr: svėrė tave svarčeis [svarstyklėmis] ir perlengvą išrado!; PARSIN, tai yr: tavo karalystė yr dalyta, ir medams bei persijonams duota“. Tai paliepė Belsazers, kad Dangelą purpuru aprėdytų ir aukso lenciūgus prie jo kaklo prikabintų, ir davė apie jį iššaukt, jį karalystėj esantį trečią viešpatį. Ale! – naktyje, toj pačioj naktyje, buvo kaldeonų karalius nužavintas [nužudytas] ir medai bei persijonai atėmė karalystę. Ansai žodis buvo žodis lavonmišios Belsazerui. Ogi ar ir mums? Tai aštrus klausimas, bet mūsų mišia tur mums ant to atsakymą duoti.

„Svėrė tave svarčeis!“ – labai aštrus žodis! Ar gi tasai ir prie mūsų grabo galės laikytas būti? Galės, tiesa, galės, mano mylimieji! O, kad šiandien mūsų karaliaus arba ir vargingiausiojo ubago jo karalystės lavonas ten ant morų po mūsų akių gulėtų, mes turėtumėm apie abudu tarti: „Svėrė jus svarčeis!“ Nuobažniausiąjį ir nelabiausiąjį iš mūsų, jei vieną jų šiandien į kapus palydėtumėm, burna tiesos tartų apie jį: „Dabar, dabar svėrė jį svarčeis“. Bet šis svartis yra sūdas [teismas] Pono Dievo, prie kurio kiekvienas kartą stotis tur. Čia nėra nė jokio skirtumo: Žmogui skirta yra vieną kartą mirti, ir po tam sūdas (Hbr 9,27); nes mes visi turime pasirodytis pas sūdo krasę Kristaus, jeib kožnas gautų, kaip elgėsi kūne gyvas būdams, ar gerai, ar piktai (2 Kor 5,10). Neklajokite! Dievas neapsijuokdinas! Nes ką žmogus sėja, tai dagos [pjaus]. Kurs ant savo kūno sėja, tas nuo kūno prapultį dagos; bet kurs and Dvasios sėja, tas nuo Dvasios amžiną gyvastį dagos (Gal 6,7–8). Mes visi prie Kristaus sūdo krasės būsime pastatyti, kursai kožnam duos pagal jo darbus, būtent šlovę ir garbę ir nepragaištantį daiktą tiems, kurie su kantrumu geruose darbuose ieško amžinos gyvatos; bet tiems, kurie vaidijas ir tiesos neklauso, bet klauso neteisybės – nemalonę ir kerštą, vargą ir sielvartą ant visų žmonių dūšių, pikt darančių (Rom 14,10; 2,6–9).

Štai, mylimieji, tai liudymai To, kurs nemeluoja, o tie išliudija, jog randasi iš tiesos toks svartis, ant kurio kožnas žmogus sveriamas yra. Pons Dievas yra Tasai, kurs jį savo rankoje laiko, Dievas sveria, Dievas sūdyja. Dievas, Visžinąsis, Šventasis, Tas, su ugnies liepsnomis akyse, kurias nieks neprigauna, nei jokia veidmainystė nepaperka, kurios neveizd nei šiokio, nei tokio žmogaus, po kurio akių nei jokio sutvėrimo n’esti neregimo, bet visi daiktai regimi, atdengti po Jo akių, apie Tą kalbam (Hbr 4,13). Šis svėrimas ir sūdyjimas nusiduod tuojau po smerties. Berods, dar yra ir Paskutinis, didžiausias Sūdas sūdnoje dienoje, ale jau ir tuojau pačiam smerties akies mirsknyje pirmasis Sūdo žodis išpildytas (žr. Lk 16,19 ir toliau bei 23,43).

Kad mes tave, būk tu kas norįs, kurs tu šitus žodžius girdi arba skaitai (kas žin’ kaip veik!?), lavonu esantį į kapus gabensim, tada – kad tavo kūnas grabe gulės, – gulės dūšia ant svarčio dieviškojo sūdo, o tas jai paskirs, ar jai valia bus tolydžiaus aukštyn pasikeltis Kristauspi, savo Galvopi, arba ar ji turės žemyn žengti į vietą kaukimo ir dantų klabėjimo, ir ję kaip ir Lozorių angelai į Abraomo prieglobstį nuneš, arba ar ji turės kaip ans bagočius mūkos vietoje pasijusti. Kaip veik tau arba man lavonmiše laikoma, tai ir sakoma bus: Svėrė tave svarčeis! Apie tave, apie mane sakys kunigs: Mieli prietelei, mirusįjį svėrė, dabar jį svarčeis svėrė – ir – kaipgi tas žodis toliaus skambės? – ir perlengvą išrado!! Argi tai taipo būtų, ar ir tau ir man tikrai tas žodis skambėtų? Ak aštrei dabokime!

Mes mirštame. Dūšia pasijunt aname amže. Če stov Viešpats Ponas Dievas, savo rankoje tesųjį svartį laikydams. Sūdas prasideda. Ant vienos pusės svarčio bliūdas prisipildo. Viešpats če įdeda savo šventus Prisakymus. Ar tu juos būtumbei, miels žmogau, tikėjęs arba ant apjuoko laikęs šičion žemai ant žemės. Tus Prisakymus Viešpats įdeda, o tie labai sunkei sveria. Veizdėk, kaip svartis ant tos pusės žemyn leidžias. Bet ne gana! Dievs ant tos pačios pusės prideda savo malonės išrodymus, geradejystes, kurias Jis tau iš mažų dienų suteikęs, kaip Jis tave gimdydino, tave penėjo, aprėdė, kavojo, saugojo; visus tus tulimus džiaugsmus, kurius Jis tau šim’ amže priteikė, visus tuleropus išgelbėjimus ir visas žegnones – vislab, vislab, ką tavo Sutvertojis ir Geradėjas kiek dieną tavo amžio tau daręs, kasdieniškąses malonės dovanas, kurias tu nei suskaityti ne įstengi, viskas parein ant svarčio; ogi štai! kaip jau labai ši pusė svarčio nusvirusi. – Bet dar ne gana! Pons Dievs tai pusei dar ką prideda. Matyk! visos dvasiškos žegnonės, kurios tau Šventame Krikšte jau vystykluose prasidėjo, nuobažni gimdytojei ir mokytojei, kurius Jis tau davęs, tiek daug mišių, kurias tu girdėjęs, Bibeles [Biblija] bei kitos nuobažnos knygos, kurias tu skaityti galėjęs, kožnoji Šventa Večerė [Šventoji Vakarienė], kurę tu vartojęs arba paniekinęs, kožnas žodis, kursgi tave ant prisivertimo ragindams tau į ausis skambėjęs, kožna liga, kožna bėda, per kurę Dievs tave savęspi traukti norėjęs, kožnas perliudyjimas, dėl kurio tavo akys ašaromis aptekėjusios, kožnas sujudimas, kurį tavo širdis jautusi, kožnas geras prietelius, kurį Jis tau privedęs, visos progos ger’ daryti, kurias Jis tau per tavo turtą, išmintį, sylą ir t.t. davęs, visas darbas Šventosios Dvasės prie tavo širdies – vislab tai, tikrai vislab tai pareina ant svarčio. Ak kaip povisam svartis nusviręs po n’iškalbama daugybe Dievo geradejysčių!

Ogi dabar dabok! Galiausei prieina dar Vienas prie tos taip prikrautos ir taip žemai nusvirusios pusės svarčio, Vienas, kurio veidas nei kokio Žmogaus Sūnaus ir ronavietėmis [žaizdų vietomis] rankse ir kojose, su Getsemanės kruvinu prakaitu, su Golgatos erškėčių vainiku ant galvos, Tas atėjęs uždeda savo kraują ant svarčio, kurį Jis praliejęs ant atpirkimo už daugel, tarydams: Toktai Aš dariau už tave, o kągi tu man darei? Ak mylimieji, dabar, dabar rodos, tarsi šis kupinai prikrautasis svarčio bliūdas į bedugnį nugirmzti norįs!

Toktai vis’ sveria labai sunkei ant vienos svarčio pusės, ogi dabar, žmogau, eik tu prie antrosios. Dabar tave svers. Kągi tu turėtumbei prieš tą taip sunkei sveriančią daugybę nuo tavojo įdėti, kad aną pusę atsvertumbei? – Šime akiesmirksnyje mislykit, mylimieji! būk mes dabar esą visi numirę, dūšios nuo svieto atstojusios, stovinčios tenai aname amže po Dievo akių, prie svarčio Jo sūdo – kas nor duotis svertis? Kas nor pirmasis būti? Ar nei viens? – Bet tič! Daugiausei drąsos tu ten man rodos turi. Juk tu žinai save teisų, patogų, viežlybą esantį; tu prižengi, kad ir ne labai drąsei, tačiau be baimės prie svarčio ir užmeti ant savo pusės visus savo gerus darbus, savo gerąję šauną širdį, savo viernąję grečną dūšią, savo n’apibjaurintąjį pasielgimą; tai vis užmeti, ale – kas tai? Juk rodos, tarsi tu plunksnas užmetęs. Svartis nei judytis nesijudina.

Tu dabar atgabeni savo bažnyčios atlankymą, savo stropų Večerės vartojimą, savo maldeles, kas rytą ir kas vakarą paskaitytąses, savo Rašto skaitymą, savo dalis, ubagams išdalytas, toktai ir dar daugiaus tokių daiktų tu atgabeni. Ale štai, pirmkol tu tai vis ant svarčio dėti gali, atmeta Viešpats nuo to, ką tu tikt dėl žmonių, dėl savo mielos garbės, dėl savo naudos daręs, bei ką tave tavo prigimtis, paprotys arba šeip kas daryti privertė, o kas dabar dar tau liekt, tai nei jokio svarbumo ne tur, nes yra pelai, vėjo šen ir ten išblaškomi. Tu primeni, kad tu Zokaną [Dekalogą] išpildęs, kad nei vieną n’užmušęs, venčiavonystę niekados ne peržengęs, ne vogęs ir kas tam lygu. Ale dabok! pirmkol tu tai ant svarčio dėti gali, pakrutina Pons Dievs savo pirštu savo šventus Prisakymus ir tuojaus spindžia jie pagal dvasišką išmanymą, nurodydami ant n’apykantos tavo širdyje, kuri yra paslėptas razbajus, ant akių pageidimo, kursai yra venčiavonystės peržengimas, ogi štai! tavo Zokano išpildymai ūmai pavirsta į peržengimus, ana pusė svarčio nusileidžia žemyn, tavoji pasikel aukštyn. Galiausei atgabeni dar savo vargus, kurių tu šičion ant žemės tokią daugybę iškentėjęs, ir tuomi Dangų užsipelnęs mislyji; ale Dievas išmeta juos aštre ranka, tarydams: Visi tavo vargai buvo užpelnytos koravonės. Jis tau primena tavo pasididžiavimą varguose, todėl ir tai vis niekai. – Ogi dabar – dabar tu daugiaus nieko ne turi, tu esi ant svarčio – graudingai ir išgąstingai skamba balsas per Dangų ir per peklą tarydams: Svėrė tave svarčeis ir perlengvą išrado. Tavo dalis bus ugningoje duobėje, kuri siera dega, tai esti antrasis smertis. Visi tavo darbai, tavo teisybė, nuobažnystė, tavo Dievo-slūžma – vislab tai didę tur vertybę ir svarbumą ant žmonių svarčių, ale ant Viešpaties svarčio povisam nieko nesveria, – tave per lengvą išrado.

Ogi dabar ką mislyjat, mylimieji? kad taip patogiam ir grečnam žmogui tinkasi, kas bus tiems, kurie atviruose griekuose bjaurei pasielgias? Iš tiesos ir tave svers, ir tu į Sūdą pareisi. Šičion ant žemės, prisigėręs, pasityčiodams ir išdykęs laikei tu Sūdą per nieką ir jam priešgyvniavai. Ale dabar stov jis po tavo akių išgąstingoje tiesoje. Taigi, eikš dabar! ką tu atsigabesi? Tavo darbus, tavo pasielgimą sveria teisusis Sūdžia, o če išsirodo, kaip daug piktenybių provyjei prieš savo artyma; če išsireiškia kraujas siratų, kurį tu prarijei, ašaros našlių, kurias tu ištreškei, tu godusis! Nekaltos ir viežlybos dūšios, kurias tu išvadžiojei, bjaurybės, kurias tu tamsioje naktyje išprovyjei, tu kekšininke! tavo melai ir prigavimai, tavo n’apykanta ir pavydas, tu veidmaini! tavo šventų dienų apbjaurinimas, tavo bjaurūs nusižengimai prieš tėvą bei motyną, tavo prisirijimas ir girtavimas, tavo Dievo-bluznyjimai, ak, visi tavo žodžei bei darbai, tavo visas pasielgimas parein Sūdopi. Ak, bėdnasis, ką tu veiksi, ką tu pradėsi? Argi tu povisam nieko ant savo svarčio pusės uždėti ne turėtumbei? Ar bene savo netikrąjį nusitikėjimą gyvastyje: Dievs juk esąs mielaširdingas, Kristus juk už žmones numiręs, kožnas žmogus juk turįs savo silpnybes ir nusidėjimus. Ale veizdėk! Viešpaties burna atsiveria, tau atkartodama, ką apie Jo šventybę bei kerštą, juoku tai nuleisdamas, gana girdėjei; Jis tau prišaukia: Tau yra sakyta, žmogau, kas ger yra, ir ką Pons Dievs iš tavęs ieško, būtent: Dievo žodį laikyt, meilę išrodyt, ir pasižemint po akių savo Dievo, bet tu tai ne norėjei! Če skamba graudingai ir išgąstingai per Dangų ir per peklą: Svėrė tave svarčeis ir perlengvą išrado. Meskit jį į tolimiausią tamsybę, į amžinąjį pražudymą, čion bus kaukims ir dantų klabėjims.

Rods tiesa, sakai tu, tokie yra vertai pražudyti, ale aš galiu Sūdo Krasei linksmai artintis ir svarčio ne privalau bijotis. Juk anie ne turėjo, ką aš turiu, prisivertimą, tikėjimą, aš esmi prisivertęs. – Ar tai tikrai taip, mielasis? Gerai, gerai! Taigi dabar tavo tas prisivertimas bus svertas. Rodyk šen, kur yra jisai? Tu nurodai ant savo ašarų, gerų apsiėmimų, širdies sujudimų, ant jautimų griekų bei malonės; ale ar matai? Svartis ne svyra nei mažumėlį; nesa Jėzuje Kristuje nedera nei ašaros, širdies sujudimai, bet tikt vien naujas sutvėrims. Kur yra tasai? Parodyk vaisius savo ašarų, vertuosius vaisius savo prisivertimo! Tu jų ne turi, tu jų ieškai ir ne randi, tui persigąsti ir tau taip dar bestovint, štai jau skamba balsas graudingai ir išgąstingai per Dangų ir per peklą: Svėrė tave svarčeis ir perlengvą išrado! Tu nugrimzti į peklą, kurios kelias ašaromis ir gerais apsiėmimais išgrįstas. Arba ar tu mislytumbei, dar ką turįs? Rasi tu mislyji, esąs tikrai prisivertęs? tu juk ant svieto gyvs bebūdams nešiojei vardą krikščionies, turėjei krikščionišką išpažinimą, apsiėjei su krikščionimis, kalbėjai krikščioniškus žodžius, ogi tie buvo niekam ne vertingas skambėjimas kankalo; Jis sveria tavo tikėjimą, ogi tas buvo tikėjimas lūpų, – tavo visą krikščionumą, o tas buvo veidmainystė, kuria pats save prisigavai! Ak, tai skamba balsas graudingai ir išgastingai per Dangų ir per peklą: Svėrė tave svarčeis ir perlengvą išrado. Atstok nuo manęs, tu piktadėji, Aš dar tavęs niekados ne pažinau!

Ale kaip? ar nei viens n’atsiranda, kurs aną sunkųjį svartį atsverti galėtų? Ar nei vieno nėra, kurio prisivertimas bei tikėjimas, kurio meilė bei darbai tikri rasti būtų po Dievo akių? Mylimieji! ant Dievo svarčio visi žmonių darbai nieko nesveria. Mėginkitės jūs, prisivertusieji, kurie jus pasitikit, šendien prie Dievo Krasės pasirodykitės, mėginkitės, bau jūs bandyti norėtumbit prie Viešpaties Sūdo ant gilybės savo prisivertimo, ant didumo savo meilės, ant stiprybės savo tikėjimo, ant viernybės savo pasielgimo, arba rasi bene ir ant procės dėl savo pašventimo, ant bagotystės savo gerų darbų nurodyti? Aš mislyju, tai ne bandysite ir tai nei vienam ne velyčiau! Ar ne apie jūsų meilę sakyti galėtumb’: Ji tankei gana buvo vos gruzdąs knatas; o apie jūsų viernybę bei procę dėl pašventimo: Tie svyrinėjo ir klupinėjo? Argi tavo prisivertimas buvo toks didis, toks gilus, toks širdingas, taip visą dūšią perimąs, taip ilgai patenkąs, kad jis povisam ne būtų bartinas? Ogi tavo darbai, tau žinomieji (Mt 25,37), ar jų ne kiekvienas apibjaurintas ir pagadintas? Ak, mylimieji! kad Viešpats savo mylimiausius vaikus šventybės svarčiu svertų, svertų, ką jie iš savęs pačių yra, kad Jis jiems atim, kas Jo yra, tai ir ant jų pritinka tas žodis: Svėrė juos svarčeis ir perlengvus išrado.

Ale argi ir neigi vieno nėra, kurs ant šito svarčio ne būtų perlengvas? Ar nėra nei jokio taip sunkaus daikto, kurs Dievo svartį atsvertų? Eikšte šen! veizdėkit! Če gul bėdnas griekininkas merdėdamas. Ar jisai jau pirma ir dar teip ilgai tikėjęs, mylėjęs, kovojęs, užsigynęs, dirbęs savo Viešpačiui, ant to jis povisam ne daboj’, jis to širdingai užmiršta, nesa tame jis tikt priežastį randa gėdėtis; jis tikt tiek apie save te žinos: Aš esmi didis biednas griekininkas, mano griekai yra raudoni kaip kraujas, aš dėl savo griekų po akių Dievo esmi pražudytinas ir pražudytas.

Toktai jis tik, toktai jis žino; ale save patį pamesdams žvelgia jis ant Jėzaus su tokia širdimi, kaip vaikai Izraelio ant varinio žalčio žvelgė. Jo aptemstančioji akis stov ant Jėzaus, jo mylimojo Išganytojo nusikreipusi, o jo liežuviui jau pastipus, jis išleidžia paskutinį dūsavimą: Kristaus kraujas ir teisybė – man didžiausia est grožybė! – Jis numiršta! Jis stojas prie Viešpaties Sūdo Krasės. Svartis če, kad ir jis svertas būtų. Paskučiausiasis žodis, su kuriuom’ jis nuo svieto atstojo, yra dabar pirmasis, su kuriuomi jis svarčiui artinas. Jis ant svarčio užstojęs taria: Kristaus kraujas ir teisybė man didžiausia est grožybė! Ak štai, štai! če svartis nusvyra iki apačios. Jo pusė apsčei svarbumo tur, ogi balsas skamba linksmai ir džiaugsmingai per visus dangus, skamba garsėdamas nei koks perkūno griovimas iki į galiausią peklos bedugnį. Šitąjį svėrė svarčeis ir pilnintelį išrado. Nesa ne yra nei jokio pražudymo tuose, kurie Kristuje Jėzuje yra, kurie ne pagal kūną elgiasi, bet pagal Dvasę. Eikš šen tu peržegnotasis mano Tėvo, apturėk Karalystę, tau pagatavytą nuog svieto pradžios.

Jis nieko ne turėjo, kas jo paties būtų buvę. Jis tarė Dievui: aš nieko ne turiu ant svarčio dėti, ale aš laidą iš Tavęs turiu, Jėzų Kristų; Jo kraują, Jo žodį ir kas Jo darbas manyje buvo, kaip menkai to ir manyje būtų, tai Tu tačiau matai – tai aš Tau atnešu. Būk malonus, būk malonus! – daugiaus ne žinau, daugiaus ne turiu, daugiaus n’atsinešu – štai! Svartis nusvyra, o jisai laimėjęs. Argi jį turėtų sverti? Ne taipo, taria jisai, aš gyvas esmi, vienok dabar ne aš, bet Kristus gyvas yra manyje. Aš esmi sąnaris Jo kūno, o jei mane sveria, tai tur ir Kristus ir Jo kentėjimas ir pelnymas ir Jo paklusnumas ir Jo atpildymas – vislab tai tur drauge ant svarčio pareiti. Tai nusiduoda, o kaip dabar Kristus toktsai pats atliudyja tarydams: Tai tiesa, Aš jį pažįstu, jis manasis, o Aš jo esmi! – kaip Kristus ne tikt vien visus tus darbus, kurius Jis jame provyjęs, bet ir vislab, ką Jis už jį atlikęs, ant svarčio uždeda, štai! tai jis tur pilną svarbumą šventybės, jis tur teisybę Dievo, nesa jis yra Kristuje, o aš girdėjau balsą iš dangaus, apie jį sakantį: Išganyti numirieji, kurie Viešpatyje miršta. Beje, tarė Dvase, jeib ilsėtųs nuo savo darbų, nesą jų darbai seka juos.

Ogi dabar, mylimieji! ar ne tiesa? tai buvo baiminga adyna, kuri dabar prabėgo, o kad ir ne visiems, tai nors tiem kurie šį žodį sakytąjį permanė. Tai ne koks menkas daiktas, dar gyvi būdami grabe gulėti ir iš tos vietos matyti, kaip mūsų darbas ir provyjimas, mūsų dūmojimas ir geidavimas, mūsų kalbėjimas ir tylėjimas prie Viešpaties Sūdo statomi yra. Skaudu, labai skaudu girdėti, kaip vislab, kuomi mes nusitikėjom, po Dievo akių nei jokios vertybės ne tur, kaip tenai mūsų teisybė ir patogumas, mūsų prisivertimas, mūsų meilė, mūsų Vieros-Išpažinimas nieko n’ištaiso, nieko, povisam nieko nėra vertam kaip tikt vien Dievo malonė bei Kristaus susimilimas.

Bet tačiau, mieli klausytojei! ši baimingoji adyna galėtų labai peržegnota būti. Juk tu dar ne iš tikro uždengtame grabe guli, bet dar sėdi šičion prie atviros angos malonės. Dar ne stovi Sūde, bet malonės čėse. Dar ne paskučiausį kartą esi pasvertas, dar ne skambėjo viršuje tavo lavono tas baisingasis žodis: Dabar jau ne čėsas! Ak, todėl gali tu šendien dar tai daryti, ką tu tada kruvinomis gailesčio ašaromis daryti ne galėsi. Nesa taip tikrai, kaip tu dabar dar gyvs, taip tikrai tu kartunta mirsi; taip tikrai, kaip tu dabar prie atviros angos malonės stovi, taip tikrai ji kartą užsivers; taip tikrai, kaip tu dabar gyvs savo lavonmišę girdėjei, taip tikrai anapus tavo grabo sakyta bus: Dabar jį svėrė!

Taigi apdūmokite girdėtąjį žodį savo širdisa. Tai jums tikrai bus ant naudos, kad jūs dar ilgiaus ne kaip šę trumpą adynėlę žodį savo lavonmišios apmąstysite, kad jūs dar kartą namiej’ save aštrei persimėgindami ant svarčio Dievo Sūdo stosites. Tai bus darbas anam amžiui, kad jūs kokią valandėlę vieni bebūdami šendien savo darbus, savo žodžius, savo prisivertimą, savo tikėjimą, ogi ir visą savo amžią ant svarčio Dievo Sūdo dėsit ir tai vis pagal Jo žodį permėgysit. O tai jums ir te ne pagailsta, kad ir tada, kaip dabar mišioje vislab sukris, nieks nepasiliks, ir jūs, nei jokio pamato po savo kojomis, nei jokio ramčio savo rankoje ne be palaikydami, nuogi, biedni ir vargingi šaukti turėsit: aš prapuolęs! – ir taipo nugrimsite į bedugnį savo bėdos – arba ir ne į bedugnį bėdos, bet jūs nugrimsite tada į bedugnį Kristaus malonės ir susimilimo, save pačius prasipuldę, Kristų laimėję būsit.

Ogi dabar dar vieną pamokinimo žodelį girdėkit, tas esti Petro žodis: „Guldykit savo visą nusitikėjimą ant malonės“ (1 Pt 1,13). Jūs matėt, kad daugiaus nei jokio kito daikto nėra, kursai svertų ant Dievo svarčio, ben dabokit, kad tą vieną, kas reik, įgytumbit; parduokit vislab, ką turit, procevokitės kiek įmaną, kad jūs šitą kaštauną perlą rastumbit; laikykit vislab, o kad kokią teisybę turėtumbėt, kaip Povilas, ansai parizeušias (Fil 3,5-9), laikykit vislab per iškadą ir už purvą, kad jūs tikt Kristų bei Jo malonę laimėtumbit ir savo pavadinimą ir išrinkimą padrūtintumbit. Ne paliaukite dėl tųjų daiktų meldę bei verkę, iki kol jūs, kaip tenai Jokūbas, Dievą pergalėsite, o kad ir raišėdami, kaip ansai Jo malone tversitės. Jei jie tikt vieną malonę tesveria, tai ji ir viena teb’esie, ant kurios mes povisam savo nusitikėjimą guldome, kuriąje mes pasilinksminam ir džiaugiamės, kuriąje giriamės taip gyvastyje, kaip ir smertyje.

Mylimieji! labai graudinga yra paskučiausioji nedėldienė [sekmadienis] bažnyčios-meto. Daug tų, kurie su mumis Adventų mišę praėjusiojo meto girdėjo, ne girdės mišę ateisenčios nedėldienės, o pas daugel tųjų, kuriems šendien gyviems lavonmišę laikytą yra, bus ji tikrai, jiems grabe gulint, laikyta ateinančiame mete. Ak, kad mes ben numatytum ir apdūmot išmoktumbim, mus mirti turinčius, ydant mes išmintingi pastotumbim, kad mes mokintumbimės vis už vis save ir ką mes turim sverti. Ant šito švenčiausiojo svarčio sveriant rastųs ne rets daiktas, kurį mes per svarbų laikėm, labai lengvas, ne tikt vien mūsų teisybė, bet ir mūsų džiaugsmas ir linksmybė, vargas ir smūtnybė, svieto gerybės ir linksmybės, kaip ir jo garbė bei gėda. Ale taipo teisei sverti ne mokina mus Viešpats ir te duodie mums visiems svarą tikrai nusveriantį, būtent: malonę mūsų Pono Jėzaus Kristaus.

Ir šiji malonė t’esie ir te pasiliekti su mumis visais šendien ir amžinai. Amen.

Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia. Justinos Lukošiūtės nuotr., 2011

Vilma Sabutienė
Kiekvieną dieną tu pamatai, išgirsti arba perskaitai ką nors nauja. Bet jeigu nori temos, prašau – parašyk man apie Liuteronų bažnyčią. (Chesterfield. Laiškai sūnui). Ačiū, kad domitės!

Parašykite komentarą