Šiuo gyvenimo laiku postai bus tokie, na, užrašai iš termoso. Čia mano draugė Monika taip suvedė, kai sakiau, kad dabar jaučiuosi gerai, bet taip įdomiai – tarsi iš skraidančios lėkštės, linksma visaip ir pan. Na, sako ji, tai puiku gi, vis koks tai kosminis užtaisymas, o ne termosas, pavyzdžiui. Sakau – ogi labai panašu į termosą, tiksliai! Būsena tokia – lyg šilta, lyg užsukama, lyg nepermatoma, lyg prieblanda, lyg… lyg termosas. Bendravimas ir būdravimas – lyg iš ten. Nei gerai tai, nei blogai. Tiesiog taip yra.
Man niekada nebuvo ir niekaip netampa natūralu kalbėti sapie savo mažus vaikus augam (tikiuosi, kad JIE sėkmingai auga, o AŠ veikiau mažėju nei didėju 
), nesergam, kalbam, miegam ir t.t. Neišeina man taip nei klausyti, nei sakyti. Neišeina – tai ir nevarysiu (ar jums vaikystėje nesakydavo „Neišeina – išvaryk“? Dar, atsimenu, būdavo nesvarstytinas paraginimas į „Tingiu“ – „Su tinginiu kartu“).
Žodžiu, šiandien ruošiau eksperimentinius pietukus – pavasarėja, jau norisi daugiau lauke pabūti, man pasivaikščioti, mokinukams pažaisti, Mažam pasivažinėti ir pamiegoti, o kaip tik būna pietų (valgymo) metas po mokyklos. Porą kartų kandom bulkos, kažkokių įdomios sudėties sausainių (vaikams, aišku, puikiai sueina tam kartui), bet juk tai ne pietūs. Tik ne kasdien.
Paklausiau Monikos, kokių turėtų minčių piknikiniams pietums: kad nebyrėtų, viskas būtų vienoj vietoj ir dar būtų gerai, t.y. skanu. Tai šalia kitų jos atsiųstų man labai patiko ši nuoroda, o iš jos patekau čia.
http://cupofjo.com/Va čia ir atėjo įkvėpimas. Lengva, greita, paprasta ir akivaizdu, jog labai valgoma visai šeimai. Ir subalansuota visiems (vienas toks mano pasidarytas sumuštinis, primečiau greitosiomis – apie 500 kcal (ne daugiau), patys pietūs).
Ir štai – aš supratau! Mano gyvenime bent kol kas bus ne tiek/tik mes augam, valgom, dar kažką veikiam, bet (ir) dirbam, sukamės, gaminam! Va šitaip man natūraliai išėjo! :) The tables are turned, kaip sakoma. Dviese ir daugiau juk viskas greičiau, ar ne? Dar tik prieš akimirką sodinau Mažiuką kėdutėn ir darkart permečiau akimis receptą su gražiais paveiksliukais, o štai jau sluoksniuoju antrą sumuštinių partiją. Taigi taip, juk kartu sukiesi greitai, žymiai greičiau negu šiaip. Šiaip tai dar ką nors pamąstytum, išplautum kiekvieną panaudotą indelį, iškart išmestum šiukšlelę, o dabar – kol kūliau dubenin kiaušinukus ir belekaip mečiau krūvon lukštus, dar buvo linksma, pavyko Leliuką užbovyti, o paskui jau tapo weeee… – neįdomu ir nuobodu. O juk tuoj Tėvelis su siblingais pareis, sukamės, Mažyli – čia kaičiam, čia plakam, čia pjaustom – oooo, žiū, kaip įdomuuu. Tuoj tuoj, matysi – ot, kaip gerai, ką? Dar čia va įdėsim, čia įpilsim – oi, kaip gerai, na kaip viskas puikiai. Dar neverki? Liuks! 
Žodžiu, viena taip greit juk visko nenuveikčiau, kaip kad dviese
Keturiems žmonėms, kad nereiktų taupyti, ėmiau 9 kiaušinius, 4,5 šaukšto vandens, 8 geras riekes fermentinio sūrio (aiškios sudėties), druskos, pipirų ir visai geros sumuštinių duonos (kaip tik 16 riekių 8-iems sumuštiniams). Būčiau norėjusi su grūdais, bet nebuvo, tai pasisekė vaikams. Šįkart nedėjau jokių priedų, gryną daiktą norėjau paragauti.
Kaip priėjau iki tų devynių kiaušinių, nesiplėsiu, tik po visko supratau, kad čia man ta geroji proporcija. O va kaip juos išdalijau, kitas reikalas. Ten pas Jo tai plaka gražiai porciją ir kepa,
http://cupofjo.com/
o man reikėjo suktis greitai (kaip Jamie Oliveris kartą kažkaip panašiai sakė – pamaitinti šeimą tenka tarsi pašerti zoologijos sodo gyvūnus, daug ir staigiai). Tai visi produktai ėjo į vieną dubenį, išplakiau, duona paskrudinimui – orkaitėn ant grotelių (per du kartus), 220 laipsnių, trukmė nujaučiama. O va dabar kaip išmatuoti 1/8-ąją pirmam “blynui” keptuvėlėje (tikrai vartotina mažybinė forma – tokia mažesnė nei standartinė keptuvė, keptuvėlė nedideliems lietiniams. Arba va štai tokiems variantams kaip šiandien)? Think! – suskambo galvoje Aretha Franklin iš The Blues Brothers.
Imam staigiai keturis puodukus, į juos po lygiai paskirstom masę – įveikiama užduotis. Tada nuo pirmojo iš tų keturių pusę pilam į keptuvę. Po to – likusią pusę. Ir su likusiais trim taip pasielgiam. Taip ir padalijom masę visiems aštuoniems sumuštiniams. O jau Mažam kaip įdomu ir nenuobodu!
Baigta. Kepam, kaip parodyta nuotraukose originale, viskas gaunasi.
Per tą laiką Mažutis nugriso ir atsidūrė lovelėje, visi sugrįžusieji buvojo aplink jį, tad staigiai ant kilimo tiesiau pledukus (šitų dalykėlių su Leliuku netrūksta), į lėkštę po karštą su atsikandus besitempiančiu sūriu sumuštinį, maldelė prieš valgį – ta-dam! Piknikas! (nes lauke tai oras pasitaikė blue). Paprastai mažylis jau pietauja kartu su visa šeima prie stalo be jokių problemų, bet juk šiandien neįprasta diena. Šiandien atidarėm iškylų sezoną (vasaris-pavasaris-vasara juk beveik iš tos pačios raidės ). Niekas nebyra, įmanoma susiruošti daugiau ir užlaikyti šiltai iki išsinešimo, suėjo puikiai (nevienodais kiekiais kiekvienam šeimos nariui), sotu ilgam. Į lauką pats tas.
Va kiek daug kalbos gavosi iš greito buterbrodo. Gal, kad norisi keletą suaugusių žmonių žodžių pavartoti, kai nemažą dienos dalį mielai tari Ku-kū! Oi! Štai toks užrašas iš termoso.
O dabar, po šio pasakojimo išguldymo per keliolika atsitraukimų ir vėl prisėdimų (per tą laiką ir nusnaudėm, ir nusiprausėm, ir pabendravom, ir visaip) – tvarkysimės!
P.S. Patiko Jo pasakymas: „When everyone else was learning to cook, I was…I don’t know what I was doing! Watching TV?“
Aš kukinu gal nuo 11-13 metų (kol kiti žiūrėdavo TV ), kai Mamytės pamokyta bandydavau Tečiui vasaromis pietus suregzt, viskas ok, bet dabar man toks turbūt trečio amžiaus universitetas, kiti laikai, kiti mokslai
