„Štai, štai kaip aš jaučiuosi ir gyvenu!“ – atsimenu, džiaugsmingai pagalvojau, skaitydama šiuos įstabaus žmogaus Antonijaus Surožiečio žodžius.
Nes kai vaikystėje išgirsti iš artimųjų, kad jau tu, Vilma, jei vyras būtum, tai į kunigus matyt eitum: tau vis bažnyčia ir bažnyčia rūpi, – o ten, Tauragės krašte, iš tikrųjų tarp laukų, sandėlių, motociklų, ekonomikos, medicinos ir pyragų, buvo ir Senelis vargonininkas su fisharmonija bei pianinu savo kambarėly, ir Močiutė, vardu Mina bei tamsiai mėlyna vestuvine suknele nuotraukoje, ir knygos gotišku šriftu, ir chorai, ir triūbų orkestrai su kapinių šventėmis (papasakosiu kada), ir mano tėvų bei protėvių Bažnyčia (liuteronų, „ne ta, kur visi“) – tai tikrai gal kiek neįprasta toji patirtis.
Esu baigusi teologijos studijas, dirbau Lietuvos Biblijos draugijoje ir parapijos Sekmadieninėje mokykloje. Dabar – daugiausia šeima, liuteronų žinios ir kasdienybe.lt. Mano gyvenimas toks labai prie bažnyčios.
Gal ir tebegyvenu keistu būdu. Bet svarbiausia – labai mylima. Kaip k i e k v i e n a s iš mūsų.
Tik va – kaip neužsimiršti, kaip neapsiprasti! Labai norėčiau apie visa tai pasikalbėti. 
(Originaliai publikuota verslimama.lt, kur kas mėnesį rašau Širdžiai. Pati esu veikiau ne-versli, užtat įdomu: kalbi tarsi kitai moteriai, o pasakai ir sau )
