Gruodį gavau dovanų net kelis Advento kalendorius – valio! Šokoladukai ir dovanėlės nuo 1 iki 24, kaip smagu – kas rytą, kas vakarą.

Bet vienas manęs laukė ne su dovanėlėmis, o su užduotėlėmis (!). Tiesą sakant, kai vieną tamsų gruodžio pradžios rytą prie pusryčių stalo garsiai perskaičiau „Pradėkime mokytis eilėraštį Kalėdų seneliui“, man tai pasirodė baisiai rimta užduotis. Juolab, kad šį priesaką išgirdo ir įsidėmėjo mano vaikai pradinukai, nuolat turintys ką nors išmokti-padeklamuoti-sudainuoti-pagroti-pagiedoti mintinai. Mintinai!.. Bepigu būti vaiku – ir aš mokėjau nežinau kiek eilėraščių. Tikrai – net ne-ži-nau, kiek aš jų mokėjau; deklamuojamų eilių buvo pilni vaikystės vakarai. Pilna galva. Pilna širdis.

Suvadino senis Vėjas savo daugelį vaikų ir kiekvieną prigrasino niekur neiti iš namų. ‚Aš į mugę iškeliauju, kada grįšiu, nežinau. Jūs, regiu, nebe mažyčiai – durų neužrakinu.‘ … O Vėjyčiai prižadėjo… O Vėjyčiai verkia, dreba… Nebeatsimenu aš šio epo, bet savo pačios įstabaus deklamavimo vaikystėje ir nesulaikomos vaizduotės nupieštą bei įsijaustą būseną jaučiu ir dabar. Tie Vėjyčiai, jie tebėra…

Ką man padeklamuoti??? Ir ne tai, kad pasibaigus Adventui, o štai čia ir dabar?.. Juk vaikai žiūri, laukia – su viltim, kad mamytė kažkaip nušvis ir sušuks: A, tai juk šitą galiu! Arba tą aną!  O gal va šį, savo mėgstamiausią!.. Bet mamytė niekaip neatveria savo atminties lobyno durų (nėra lobyno – nėra ir durų ), nenušvinta raminančia situacija mano rankose, mielieji, viskas gerai šypsena… Dukrytė bando gelbėti mus visus (mano vaiks!), pasiūlydama: „Mamyte, galėsi padainuoti Du gaidelius“, tuo pačiu užjudindama mamytės puikybę. O gal prikeldama narsią visada manyje gyvenančią keturmetę, pasiryžusią susidoroti su šiuo iššūkiu. Nors, kaip sako mano draugė I., kas tas iššūkis? Iššūkis – tai ne kas kita, kaip problema, kurią turi spręsti. Spręsti!

Žodžiu, po kelių amžinybę trukusių minučių vyras nuo lentynos nukėlė Tomo Venclovos „Pašnekesį žiemą“ (štai, kaip tik – žiemą, va kaip gražu), sako, imk vertimą, imk „Ir nebus mirties karalijos“. Vaikai pastatė ausis. Na, vaikai, sakau, bent jau autorių ir pavadinimą štai iškart galiu padeklamuoti

Pavadinimas imtas iš apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams: Mes žinome, kad prikeltas iš numirusių Kristus daugiau nebemiršta; mirtis Jam nebeturi galios. 

Ir pradėjau mokytis, ir vis pasikartoti, vieną dieną pamiršdama, kitą vėl prisimindama. Vaikai uoliai siūlėsi tikrinti (parodyti klaidas).

Prasidėjus atostogoms mokinukai išvyko pas Močiutę, bet aš juk žinau, kad Dievas mato Kūčių dieną atsistojau prieš mažiausiąjį ir… padeklamavau! O dabar pabandysiu užrašyti iš atminties (by heart), kad visai užsiskaitytų.

Tiesa, ir tas kitas 23 užduotėles atlikau, tikrai.

Dylan Thomas
V.: Tomas Venclova

Ir nebus mirties karalijos

Ir nebus mirties karalijos.
Mirusius nuogus priims kaip draugus
Vakarų mėnulis ir vėjas;
Nors jų raumens iširs ir kaulai sugurs,
Alkūnės ir pėdos palies žvaigždes;
Kas protą praras, tas dangų laimės,
Kas nugrims į marias, prisikels iš gelmės;
Kas mylės, tas žus, bet meilė nežus;
Ir nebus mirties karalijos.

Ir nebus mirties karalijos.
Vėjų šaly, po vandens sūkuriais
Jie ilgai ilsėsis nemirę;
Ant kankinimų suolo nesuvirpės,
Nesuvaitos, įsukti į ratus;
Sąžinę persmeigs blogio dyglys
Ir tikėjimas perskils į dvi dalis;
Tiesa subyrės, bet nepasiduos.
Ir nebus mirties karalijos.

Ir nebus mirties karalijos.
Nei žuvėdrų klyksmo jie negirdės,
Nei bangos ošimo pakrantėj;
Kur žydėjo gėlė, nebebus gėlės,
Ir žiedų neapsunkins lietus;
Kas protą praras ir gyvybę praras,
Tas ir vėl prasikals pro mirties drobules.
Stiebsis į saulę, kol saulė suduš.
Ir nebus mirties karalijos.

Paieškojau, radau, kaip skaito pats autorius (manau, neapsirinku – tikrai D. T. radijo įrašas). Nieko aš čia nepapasakosiu, reikia išgirsti, štai:

Laimingų Naujųjų metų!