Dievo teismo baimė. Paguoda Kryžiuje
BĖDOJ ESU AŠ JAU
Ich steh in Angst und Pein
T.: Simonas Dachas (1605–1659)
V.: Melchioras Švoba (1624–1663). 1988 m. giesmynas Giesmių ir maldų knygelė („Vyskupo Kalvano giesmynas“)
M.: iš žmonių atminties pgl. Heinrich Albert (1604 – 1651). Užrašė Jurgis Dikšaitis (1913 – 2000). Imta iš Jurgio Palioko (1923 – 2008) nusirašyto natų sąsiuvinio.
Harm.: Laurynas Vakaris Lopas. Septynios liuteronų giesmės, 2019
Mes vis stengiamės pasiekti Dievą savo pačių protu ir jėgomis. Bet Reformacijos tėvas Martynas Liuteris kviečia kliautis Kryžiaus teologija. Todėl mūsų Bažnyčia moko ir skelbia:
Turime tikėti ir pasitikėti Kristumi, o ne savimi. Savimi turime būti nusivylę, jaustis beviltiškai! Tai Dievas nužengia pas mus per savo Sūnų, mūsų Išganytoją.
Kristus atėjo kaip kūdikis, gimęs susižadėjusiai motinai, kuri Jį paguldė ėdžiose; Jis neturėjo namų; Jis buvo kankinamas. Įsikūnijęs Dievas dėl kryžiaus paliko Jam priklausančią garbę. Po to prisikėlė iš numirusių ir įžengė į savo garbę. Atlikdamas visa tai, Jis mus atpirko.
Ir mes norime tokios šlovės, tikėdamiesi, kad bus atsakyta į visus mūsų klausimus ir išspręstos visos problemos – bet tam mes taip pat turime nešti savo kryžių. Paradoksalu, tačiau būtent silpnume, kančioje ir varge patiriame, kad Kristus neša ir mūsų kryžių.
Ir dar kartą išgirskime Martyną Liuterį, atveriantį mums Dievo Žodį:
Teisusis gyvens tikėjimu, bet tik tikėjimu į Nukryžiuotąjį.
Įsižiūrėk į Dievo maloningumą ir griežtumą: nupuolusiems – griežtumas, o tau – Dievo maloningumas, jei laikysiesi Jo maloningumo.
Apaštalo Pauliaus Laiškas romiečiams 11,22a
Pgl. knygą LIUTERONYBĖ
Užsklandos iliustracija iš čia
