Ar aš tinku?

Šįkart – pastiprinimo žodis. Tarsi nuramintų telefonu. Lyg įkvėptų susitikus kavos. Padrąsintų prie vyno taurės. 

Viename žymiame pamoksle metropolitas Antonijus Surožietis (Anthony Bloom) pasakoja, kaip kartą jo paklausė: “Gerai, jūs tikite Dievą. O kuo gi tiki Dievas?” Ir štai koks atsakymas: “Dievas tiki žmogumi. Ir mes, krikščionys, kartu su Dievu pirmučiausiai turime imtis tikėti žmogumi – pradėdami nuo savęs” (Во что верит Бог?).

Šis įrašas yra apie dvejones, apie susvyravimus dėl savojo pašaukimo išpildymo. Apie viltį.

Mike Berry

Visiems mums kyla tokios mintys: „Ar aš pajėgsiu užauginti šį sužeistą vaiką?“ Visa širdimi tikiu, kad taip. Mes turime tai, ko reikia.

Paklausyk…

Aš tave pažįstu. Žinau, kas dedasi tavo galvoje. O tos baimės ir klausimai, šokinėjantys tarsi kamuoliukai pinball žaidimų mašinoje?

Taip, ir man taip būna! Patikėk.

Ramintojos

Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia. https://www.instagram.com/sabutis/

Bemiegėmis naktimis spoksai į lubas, mąstai, meldiesi, tikiesi, maldauji, bijodamas to, ką vengi apie save pagalvoti. Ar sugebėsiu? Ar tikrai galiu padaryti tai, ko reikia mano vaikui? Ar įmanoma jam padėti įveikti pragarą iš praeities? Ar galiu jį mylėti – tokį sužeistą? Nuskriaustą? Tiek daug netekusį? Pilną baimės?

Tokios dvejonės gali apimti po 8 valandas trukusio pykčio priepuolio, sutvarkius sudaužytus daiktus, nes traumuojanti praeitis neliko be pėdsakų. Arba po eilinio atstūmimo, nors tiek metų stengiesi suformuoti sveiką prisirišimą. Arba tiesiog staiga užplūsta nepasitikėjimas savimi ir tarsi bokseris pargriauna su visu tavo žinojimu ir nuovoka.

Ir štai tu klausi… Ar aš tam tinku?

Tikiu, kad taip. Ir esu giliai tuo įsitikinęs!

Aš daug apie tai galvojau. Nuolat su tuo grūmiausi. Kovojau su abejonėmis. Ir, turėdamas tokią patirtį, drąsiai atsakau: taip, tinki – kaip ir aš! Net jei nepritariamai papurtei galvą, išklausyk, kodėl tuo tikiu.

  1. Tu turi širdį. Tau rūpi sužeisti vaikai. Kūdikiai, kurie patyrė tokią tamsą, kad net neįtikėtina, jog į ją prasiskverbė šviesa. Tau rūpi tavo vaikas. Nepabijosi ir smarkiausių gyvenimo audrų, kad jam padėtum. Taip, tu. Brangus mano, tu pereisi ugnį, vandenį ir varines triūbas, bet nenustosi tikėjęs šiuo žmogumi!
  2. Tu esi gailestingas. Širdis, plakanti tavo krūtinėje… ji ne kraujuoja nuo užuojautos – iš jos liejasi gerumas! Alkūnės nubalnotos, dvasia sužeista, kūnas nuvargęs, o širdis myli savo vaiką. Negali net pagalvoti, koks likimas jo/s laukė, jei tada nebūtum atsiliepęs į telefono skambutį. Todėl tu niekada nesiliausi kovojęs dėl savo vaiko, o kartu su juo grumsiesi prieš sunkumų padarinius. Tavo širdis jautri – tik tikėk ir tvirtai to laikykis!
  3. Tu nori. Mes ne kartą tai sakėme: įvaikina ne tobulas, o norintis žmogus. Toks, kurio širdis jautri ir kuris pasiryžęs padaryti viską, ko reikia giliai sužeistam kenčiančiam vaikui (vis-ką!). Štai tu kviečiamas pažvelgti pro išorę – savo vaiko elgesį – ir pamatyti jo širdies grožį. Juk tu to nori, ar ne?

    Įvaikina ne tobulas, o norintis žmogus. Mike Berry

  4. Tu nusiteikęs niekada nepasiduoti. O taip, čia tavo būdui! Tu gali, nes eini pirmyn – net kai perspektyva niūri. Net varginant tarnyboms. Net po ilgų savaičių grūmimosi su neklusnumu, agresija ir blogu elgesiu. Tu niekada nepasiduodi, nes tiki, kad tavo vaikas gali turėti apsčiai gyvenimo, kad jo laukia geresnė ateitis. Tu tiki, kad trauminė patirtis NENULĖMĖ tavo vaiko būties. Tu tiki, kad jam skirta viltes sklidina ateitis. Tu nemanai, kad jis yra blogas blogai besielgiantis vaikas. Giliai širdyje tu žinai, kad taip reiškiasi jo sužeidimas – jis kenčia.
    Taigi, tu nepasiduodi!

Drauge, jei tik galėčiau pažiūrėti tau į akis. Suimčiau į delnus ašarotus tavo skruostus, o susitikus mūsų žvilgsniams, šyptelėčiau ir palinksėčiau. Tarsi be žodžių pasakydamas sučiauptomis lūpomis: „Tu gali.“ Kodėl?

Nes taip yra. Tu tinki. Aš pažįstu tavyje plakančią širdį, nes tai ir mano širdis. Nors mes esame nuolat parbloškiami, sužeisti, išsekinti, išvarginti, išsunkti iki negalėjimo ir jaučiamės visiškai netinkami, mums duota tai, ko reikia. Mes niekada niekada neprarasime vilties dėl šių brangių vaikų, kuriuos Dievas patikėjo mūsų globai. Mes niekada nenusigręšime nuo savo kūdikių, nešiojančių mūsų pavardę.

Pritari? Tada viskas gerai!

Tai yra antras mano parinktas tekstas iš Confessions of an Adoptive Parent, kur patirtimi dalijasi Kristin ir Mike Berry, 8 įvaikintų vaikų tėvai. Pirmasis yra čia

Kelias
https://www.instagram.com/sabutis/

 

Vilma Sabutienė
Kiekvieną dieną tu pamatai, išgirsti arba perskaitai ką nors nauja. Bet jeigu nori temos, prašau – parašyk man apie Liuteronų bažnyčią. (Chesterfield. Laiškai sūnui). Ačiū, kad domitės!

Parašykite komentarą