Krikštas

Apie Krikšto sakramento supratimą ir šventimą Liuteronų bažnyčioje. Klausimas – Kunigo atsakymas, klausimas – atsakymas ir t.t.

Kun. Jonas Liorančas (Nida), kartu vedęs vakarą

- Pirmiausia: Kunige, o jums ne gėda vadintis liuteronu? Juk pats Reformacijos tėvas nemėgo šios pravardės. Jūs ką, Liuterį garbinat?

- Ne, ne gėda. Nes, matot, liuteronas – tai toks trumpinys, kuris reiškia tikintysis Šventuoju Raštu. Va taip!

- Tiksliai! Dar galima prisiminti, kad kun. Marquart sakydavęs, jog kiekvienas Krikštas vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, kur vanduo sujungtas su Dievo Žodžiu – įsakymu ir pažadu, – iš esmės yra liuteroniškas Krikštas. Kodėl? Nes biblinis. O liuteronai, kaip žinia, laikosi Sola Scriptura principo: prie Šventojo Rašto nieko nei prideda, nei atima.

5 Rimo (16)

Ką gi. Kai gimiau, kai augau mažas vaikelis, juk buvau kaip baltas švarus popieriaus lapas. Jei ir nebuvau gera (ką gi gero, tiesą sakant, nuveikiau kūdikystėje? O tada dar ir sauskelnių nebuvo), tai bent nebuvau bloga. Blogų dalykų tai mane išmokė tėvai ir kiti suaugusieji. Tai jie mokė rėkti, riest nagus į save, muštis, nesimelsti ar… ar ne visai taip? Ak, juk buvo antraip: rėkt aš mokėjau – mokė patylėti, nepastebėti kito man išeidavo savaime – mokė pasisveikinti ir pamatyti, griebt viską man, man ir man gebėjau tobulai – mokė dalintis. Panašu, kad griauti, skriausti, griebt ir skaudinti mokytis nereikėjo, o štai gera daryti – iki šiol tenka vis iš naujo? Kunige, susipainiojau.

- Gimstame su gimtąja nuodėme. O tada pradedame daryti visas kitas.

- Kas tai?

- Gimtoji nuodėmė? Tai – troškimas, kad nebūtų Dievo. Mes iš esmės nepasitikime Dievu ir Jo Žodžiu. Iš kur žinome apie gimtąją nuodėmę? Dievas aiškiai Biblijoje parodo ir apsako gimtosios nuodėmės rimtumą bei jos pasekmes. Nuodėmė mums yra labai reikšminga.

- Kodėl?

- Nes jos pasekmė – mirtis.

- Tai ką daryti – jei žmogus jau gimsta, pažeistas nuodėmės?

- Krikštyti!

- Kam, kodėl?

- Kad palinkėtume laimės, džiaugsmo ir sveikatos!

O jei rimtai, tai Krikštas iš tiesų yra didžiulė šventė ir esminis žmogaus gyvenimo įvykis, bet tai nereiškia, kad nuo šiol viskas bus lengva ir puiku. Kai žmogus pakrikštijamas, jis sujungiamas su Jėzaus Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Senasis Adomas numarinamas – būtent numarinamas, o ne kosmetiškai pagražinamas. O prikeliamas naujas žmogus, kuris gyvena tikėjimu į Kristų. Dėl šios mirties ir prisikėlimo krikštytas žmogus kasdien gyvena atgaila ir tikėjimu. Kasdienis bet kokio amžiaus krikštyto Dievo vaiko gyvenimas turi būti atgaila – nusigręžimas nuo nuodėmės. Pakrikštytasis kasdien gręžiasi į Kristų ir tvirtai Jo laikosi tikėjime nuodėmių atleidimu. Tokia naujo, Šventajame Krikšte suteikto gyvenimo eiga. Tai – Krikšto gyvenimas. Tai – krikščionio gyvenimas.

Beje, ar šįryt nusiprausėte veidą?

- Kodėl klausiate?

- Nes Liuteris patarė kasryt prausiantis veidą prisiminti: esu krikštytas. Ir visomis kitomis aplinkybėmis – tiek džiugiomis, tiek bauginančiomis: esu krikštytas!

0 Marijos (5)

- Bičiulis iš vienos evangelinės bažnyčios kartą perklausė manęs: O tai jei krikštytas – tai jums reiškia, kad ir išganytas? Taip! - iki šiol išpučiu akis, nors ir žinau esminį skirtumą Krikšto supratime: vieniems, kaip liuteronams, tai – Sakramentas, tai yra, malonės priemonė, per kurią Dievas suteikia mums Kristaus pelnytą išganymą, kitiems – pirmasis klusnumo aktas, įtikėjus Viešpatį.

- Yra toks pasakymas: „priemonės tikslui pasiekti“. Tikslas – ne tos priemonės, o jomis pasiekiamas rezultatas. Liuteronai, kalbėdami apie malonės priemones, turi omenyje būdus, kuriais Dievas mums teikia malonę, pelnytą Jėzaus Jo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu. Šventajame Krikšte Viešpats pažada nuodėmių atleidimą ir Šventosios Dvasios dovaną, ir tai suteikia.

Ar buvai pakrikštytas Šventąja Dvasia? Ar atsivertei? Ar gimei iš naujo?

Liuteroniškas atsakymas – Taip! – Kada?  – Kai buvau pakrikštytas!

- Bet Krikštas – tai darbas? O mes juk išganomi vien tik malone per tikėjimą? Sola Gratia, Sola Fide?

- Taip, tikrų tikriausiai iš malonės. Nes Krikštas – ne mano darbas, o Kristaus. Jis visą tą gėrį, tą naudą mano išganymui man ir perteikia per malonės priemonę – Krikšto sakramentą.Vien tik malone per tikėjimą.

- Norite pasakyti, kad kūdikiai tiki?

- Norite pasakyti, kad kūdikiai netiki?!

- Noriu žiūrėti liuteroniškai: ką sako Biblija? Atsiverčiam Šventąjį Raštą!

- Šventasis Krikštas skirtas visiems namams – vadinasi, ir kūdikiams.

Paprastai tariant, Krikštas yra nuplovimas vandeniu Šventosios Trejybės vardu: Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Šiame Sakramente tikrai naudojamas paprastas vanduo, bet tai nėra tik paprastas vanduo. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus po mirties ir prisikėlimo, prieš pat įžengdamas į dangų, suteikė Bažnyčiai Šventojo Krikšto dovaną. Taip ir yra, kad pagal Jėzaus įsakymą naudojamas Šventojo Krikšto vanduo, sujungtas su Dievo vardu ir viskuo, ką jis reiškia. Ši Dievo duota tikrovė nuplovimą daro Krikštu.

Krikščionys gali pasirinkti, kokiu būdu panaudoti vandenį: apšakstyti, užpilti ar panardinti – Šventajame Rašte tai nėra detaliai nurodyta.

Ir dar. Krikštas – tai ne magija. Be tikėjimo jis neturi išganymo pažado.

- Tai kaip su tuo kūdikių tikėjimu?

- Skaitykime!

Rimo (5)

Ps 71:
Juk Tu mano viltis, Viešpatie,
nuo pat jaunystės Tavimi pasitikiu, VIEŠPATIE.
6 Net dar negimęs, Tau priklausiau;
mano motinos įsčiose Tu buvai mano jėga.
Visada giedu Tave šlovinančias giesmes.

Lk 18:
15 Žmonės Jėzui nešdavo kūdikius, kad Jis juos paliestų. Tatai matydami, mokiniai ėmė bartis. 16 O Jėzus pasišaukė vaikučius ir tarė: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. 17 Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją!“

Mt 18:
Aną valandą prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ 2 Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų 3 ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. 4 Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje. 5 Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima.

Mt 18,6:
6 O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje.

Mt 11:
25 Anuo metu Jėzus bylojo: „Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. 26 Taip, Tėve, nes Tau taip patiko.

Mt 21:
15 Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai, pamatę stebuklus, kuriuos Jis padarė, ir vaikus, šaukiančius šventykloje: „Osana Dovydo Sūnui!“ ­ 16 įpyko ir prikišo Jam: „Ar girdi, ką jie sako?“ Jėzus atsiliepė: „Girdžiu. Argi niekada nesate skaitę: Iš vaikų ir kūdikių lūpų parengei sau gyrių?“

Lk 1:
15 Jis bus didis Viešpaties akyse. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios.
41 Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios.

2 Tim 3:
14 O tu laikykis to, ką esi išmokęs ir tvirtai įtikėjęs, žinodamas, iš kokių žmonių esi išmokęs. 15 Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi.

1 Jn 2:
12 Rašau jums, vaikeliai:
Jo vardu atleistos jums nuodėmės.
13 Rašau jums, tėvai: jūs pažįstate Tą,
kuris yra nuo pradžios.
Ir jums, jaunuoliai, rašau:
jūs nugalėjote piktąjį.

Štai kaip mažyliai tiki. 

3 Marijos (10)

- Kaip supratau, remiamės tuo, kas Biblijoje sakoma, o ne kas nesakoma. Tai galioja ir mikronams.

- Kam??

- Mikronams – mūsų mažutėliams. Graikiškas žodis iš Šventojo Rašto – mikros. Kai sunku, pirmiausia turiu stiprintis: esu krikštyta, Viešpatie, esu krikštyta!.. O tada atminti – taigi mikronai. Tokie, kur Viešpats, negana, kad liepė vesti pas Jį, tai dar ir pavyzdžiu mums statė. Ta prasme – vaikus. Pavyzdžiu. Kuo mažiukai man pavyzdys?

- Bejėgiškumu. Kad suvoktume, jog esame Dievo sukurti ir visa, ką turime ir kas esame, ir ką gauname – visa tik iš Jo. Tą suprasdama Bažnyčia nuo pirmųjų Sekminių krikštijo visus namus – taigi ir kūdikius.

- Gal konkrečių pavyzdžių?

- Būtinai.

Polikarpas(69-155), apaštalo Jono mokinys, buvo pakrikštytas kūdikystėje.

Apie kūdikių krikštą rašo sekančios po jo kartos kankinys, Justinas (100-166).

Irenėjus iš Liono, vyskupas (130-200 AD), rašo Prieš erezijas: Jėzus atėjo išgelbėti visų, kas per Jį gimė iš naujo – kūdikių ir vaikų, jaunimo ir senų.

Panašiai išsireiškia vėlesnių kartų autoriai Origenas (185-254) ir Kiprijonas iš Kartaginos, vyskupas ir kankinys (215-258), o 254 m. susirinkime 66 vyskupai pareiškė: Nė vieno žmogaus negalima sulaikyti nuo Krikšto ir Dievo malonės… ypač kūdikių… naujagimių.

Origenas rašė Laiško romiečiams 5,9 komentare: Bažnyčia nuo apaštalų laikų laikosi tradicijos krikštyti ir kūdikius. O pamoksle apie Lk 14: Kūdikius reikia krikštyti nuodėmių atleidimui.

Kiprijono atsakymas vyskupui: Ar turėtume palaukti 8-tos dienos, kaip Jėzaus apipjaustyme? Ne, vaikelį reikia pakrikštyti iškart, tik gimusį.

Štai taip nuo pradžių per visus viduramžius.

(Verta žinoti: Vienintelis žymus Bažnyčios tėvas, nepalaikęs kūdikių krikšto, buvo Tertulijonas (160-215), teigęs, kad maži vaikai krikštytini tada, kai išmoksta paprašyti išganymo.

16 a. 3 deš. Krikščionių bažnyčia patyrė pasipriešinimą kūdikių Krikštui dėl Tomo Miuncerio ir kitų taip vadinamų entuziastų, kurie nesutiko ir su daug kuo kitko iš Bažnyčios mokymo.)

- Žiūrim toliau, kur Biblija kalba apie Krikštą ir išgelbėjimą, o ne kur nekalba.

Pirmosios Sekminės, Šventoji Dvasia lyg ugnies liežuviai. Pamenat apaštalo Petro pamokslą? Pirma – mes negirti! Dar tik 9 val. ryto, o ir kalbame sklandžiai užsienio kalbomis. Antra – jūs gi nužudėte Jėzų (o Dievas Jį prikėlė!). Jie pradėjo klausti – tai ką mums daryti?

- Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.“ (Apd 2,38)

Ir jus dabar gelbsti … krikštas. (1 Pt 3,21a)

Tad ko lauki? Kelkis, priimk krikštą ir nusiplauk nuodėmes, šaukdamasis Jo vardo! (Apd 22,16)

Jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo. (Tit 3,5)

Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį. (Ef 5,25b-26)

Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. (Mk 16,16)

Ap­skri­tai tai Krikš­tas tokia gausybė, kad, jei tai ap­mąs­ty­tų kvai­la pri­gim­tis, ji su­abe­jo­tų, ar tai tiesa. Juk pats pa­gal­vok: jei kur nors bū­tų gy­dy­to­jas, mokan­tis pa­da­ry­ti taip, kad žmo­nės nemir­tų ar­ba net ir mi­rę ne­tru­kus vėl atgytų ir ta­da am­ži­nai gy­ven­tų, tai pa­sau­lis taip im­tų snig­ti ir ly­ti pi­ni­gais, kad per tur­čius nie­kas ne­ga­lė­tų pas tą gy­dy­to­ją pa­tek­ti! O čia Krikš­tu kiek­vie­nam vel­tui pa­de­da­mas prie du­rų toks lo­bis ir vais­tai, pra­ry­jan­tys mir­tį ir iš­lai­kan­tys gy­vas­tį vi­siems žmo­nėms!
(Liuteris. Didysis Katekizmas)

7 Ilmos

- Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.

- V i s a     v a l d ž i a – tai dabar jau užvaldysim!

- Ne, - įsivaizduokit, atsako Jėzus – žinokit, esu paruošęs geresnį dalyką, pasakysiu jums: Krikštas!!.

Krikštas savo veikimu teikia nuodėmių atleidimą, išgelbėja nuo mirties ir nuo velnio bei dovanoja amžinąjį išgelbėjimą visiems, kurie tiki, ką skelbia Dievo Žodis ir pažadas. (Mažasis katekizmas)

Šventasis Krikštas yra Sakramentas, nes jį įsteigė Kristus ir mums paliko taip daryti; nes jis teikia nuodėmių atleidimą, kurį Kristus laimėjo ant kryžiaus.

Jėzus kentėjo, mirė ir prisikėlė, kad išgelbėtų žmones nuo amžinosios mirties, kurią atnešė nuodėmė.

Savo išganymo darbu Kristus visiems įgijo ir laimėjo išganymą. Tai ir suteikiama per Krikštą.

- Kun. Wolfmueller Krikšto doktriną prilygina alfa plėšrūnams, tokiems, kaip, pvz., ryklys – jie gali visus suėsti, o jų – niekas. Jie – virš visų kitų. Bet. Jei užteršiama (ryklio atveju, tarkime, gyvsidabriu), tuomet juose susikaupia baisingiausias kiekis nuodų, kai tuo tarpu suvalgęs kokią smulkmę nė nepajustum žalos.

Taigi, biblinis Krikštas – toks, kokį Jėzus pavedė apaštalams. Tikinčiųjų išganymui. Kaip turime tikėti? Pamename: kaip mikronai – kaip vaikai, mažutėliai.

- Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. (Mt 28,18-20)

2019 12 05 Atplaukia laivas pilnas Ilmos

To­dėl kiek­vie­nas krikš­čio­nis per vi­są gy­ve­ni­mą tu­rės ko mo­ky­tis iš Krikš­to ir jam bus ką praktikuo­ti; juk jis vi­suo­met tu­rės dar­bo, kad tvir­tai ti­kė­tų tuo, ką Krikš­tas pa­ža­da ir at­ne­ša: velnio ir mir­ties nu­ga­lė­ji­mą, nuo­dė­mių at­lei­di­mą, Die­vo ma­lo­nę, vi­są Kris­tų ir Šven­tą­ją Dva­sią su jos dova­no­mis.
(Liuteris. Didysis Katekizmas)

Giesmių ir teologijos vakaras Atplaukia laivas pilnas
2019 12 05 Vilniaus liuteronų bažnyčioje (Vokiečių 20).

Šaltiniai šalia jau paminėtų yra čiačia ir čia.

*Išverčiu pradžioje bei pabaigoje pateikiamas citatas (anglų k.) ir porą lotyniškų užrašų:
„Senasis Adomas (žmogus) kasdieniu atgailavimu ir atsivertimu mumyse turi būti paskandintas ir mirti su visomis nuodėmėmis bei blogais geismais ir kasdien turi prisikelti ir atgimti naujas žmogus, kuris teisus ir šventas Dievo akyse gyventų amžinai.“ (Martynas Liuteris. Mažasis Katekizmas)
„Caro, mundus et diabolus“ (lot.) – „kūnas, pasaulis ir velnias“.
„Via et veritas et vita“ – „kelias, tiesa ir gyvenimas“. (Jn 14,6)
„Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.“ (Rom 6,4)

 

Vilma Sabutienė
Kiekvieną dieną tu pamatai, išgirsti arba perskaitai ką nors nauja. Bet jeigu nori temos, prašau – parašyk man apie Liuteronų bažnyčią. (Chesterfield. Laiškai sūnui). Ačiū, kad domitės!

Parašykite komentarą