2019 m. spalio 4-5 d. Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčią aplankė Misūrio sinodo liuteronų bažnyčios (LCMS) prezidentas kun. dr. Matthew C. Harrison. Su seseriškos bažnyčios vadovu kalbėjosi LELB vyskupas Mindaugas Sabutis.

Ką reiškia būti liuteronu?

Nuostabus klausimas!

Būti liuteronu – tai žinoti, kad visos mano nuodėmės tikrai yra atleistos Jėzuje Kristuje.

Jis, Dievo Sūnus, dėl mūsų prasidėjo Marijos įsčiose ir gimė; Jis buvo pavadintas Emanueliu – „Dievas su mumis“; Jo vardas „Jėzus“ reiškia „Dievas išgelbsti“ – Jis yra Išganytojas. Jis išpildė visą Įstatymą.

Jėzus mums kalba, Jis skelbia paguodos ir nuraminimo žodį: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! (Mt 11,28) – taigi, Jis teikia gyvybę. Jėzus gydo. Jis ištiesia ranką, paliečia raupsuotąjį – žmogų, nuo kurio užsikrečiama – ir sako: Noriu, būk švarus!“(Lk 5,13). Visa tai Jis daro dėl mūsų.

Jis dėl mūsų įsteigia Šventosios Vakarienės sakramentą, kuriame yra Jo paties Kūnas ir Kraujas. Kam? Nuodėmių atleidimui.

Jėzus eina ant kryžiaus ir iškenčia mirtį. Vinys, perveriančios Jo rankas ir kojas – tai mano nuodėmės. Apaštalas Paulius sako: „Tas, kuris nepažino nuodėmės, tapo nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu“ (plg. 2 Kor 5,21). Liuteris tai pavadino sėkmingais mainais. Jėzus paima visa, kas yra mano – tai, kas bloga, o aš mainais gaunu viską, kas yra Jo – taigi, visa gera. Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių (1 Jn 1,7).

Jėzus mirtimi numarina mano nuodėmę. Jis iškenčia palaidojimą kape. Jis nužengia į pragarą ir paskelbia pergalę – dėl manęs, dėl tavęs!

Trečiąją dieną Jis prisikelia ir taip pelno viso pasaulio nuodėmių atleidimą. Viskas atlikta. O mes esame tarsi elgetos, kuriems Dievas ištaria: „Imk ir tikėk – tavo nuodėmės atleistos“. Būti liuteronu – reiškia žinoti, kad visa tai yra Dievo dovana. Ir kad tai suteikiama tuomet, kai skelbiamas Žodis.

Mes visi esame nusidėjėliai. Visi suklumpame ir nusidedame. Gal aš nieko nenužudžiau ar per daug nepavogiau, bet juk esu pilnas piktų minčių. Jėzus pasakė: Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5,28). Jėzus sustiprina, išryškina Įstatymo rimtumą ir griežtumą. Kodėl? Kad pažvelgčiau į savo gyvenimą ir ištarčiau: „Esu nusidėjėlis. Man reikia Jėzaus“.

O Jėzus… Jėzus sako: Aš atėjau, ne kad man tarnautų. Krikščionybėje svarbiausia – ne tarnauti Jėzui, ne tai, ką mes darome, bet tai, ką padarė Jėzus. Jis sako: Žmogaus Sūnus atėjo pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį (Mt 20,28).

Štai ką reiškia būti liuteronu.

Koks turėtų būti kasdienis dvasinis liuterono gyvenimas?

Liuteroniškas dvasinis gyvenimas – tai gavimas ir priėmimas.

Pamaldose aš išpažįstu visas savo nuodėmes. Tada kunigas sako: „Jėzaus vardu ir Jo paliepimu aš atleidžiu tau visas tavo nuodėmes“. Tai – iš Šventojo Rašto, pagal Jėzaus pavedimą mokiniams: Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos (Jn 20,23).

Taigi, paskelbiamas Dievo Žodis. Jis paskelbiamas Įstatymo vardu, kuris pasmerkia nuodėmę ir visus nusidėjėlius. Kad pamatytume, kad praregėtume, jog mums kasdien reikia Kristaus. Ir paskelbiama Evangelija: Kristus yra dėl tavęs ir už tave. Tau atleistos visos tavo nuodėmės. Nėra nieko, už ką nebūtų sumokėta. Jei Jėzus atleido apaštalo Pauliaus nuodėmes, kuris persekiojo ir žudė krikščionis, jei atleido šventajam Petrui, kuris Jo tris kartus išsigynė, tai Jis tikrai atleidžia ir tavuosius nusidėjimus.

Po nuodėmių atleidimo priimu Kristaus kūną ir kraują. Jėzus sako: „Aš atidaviau savo kūną ir praliejau savo kraują už tave tavo nuodėmių atleidimui“. Aš atsakau: „Amen!”Mes regime tik duoną ir vyną, bet Jėzus sako: Tai yra mano kūnas. Tai yra mano kraujas. Kaip – nežinau. Bet taip yra. Aš priimu.

Pamaldų pabaigoje kunigas visus palaimina Aaroniškuoju palaiminimu: „Viešpats Dievas telaimina ir tesaugoja tave.Viešpats Dievas teapšviečia tave savo veidu ir tesie tau malonus.Viešpats Dievas tepakelia savo veidą į tave ir + tesuteikia tau savo ramybę“ (Sk 6,24-26), o mes triskart atsakome: „Amen! Amen! Amen!“ Mes gavome ir priėmėme. Mūsų saikas prikimštas ir su kaupu (plg. Lk 6,38).

O paprastomis dienomis yra įvairių maldos gyvenimo variantų. Aš pats per gyvenimą daug ką atradau ir išbandžiau – meldžiausi iš visokių maldynų, nagrinėjau Liuterio raštus, sekiau Bažnyčios tėvus ir kt., bet štai jau kelerius metus tiesiog skaitau Psalmyną. Meldžiuosi psalmėmis, nes jose atsispindi visas žmogiškų jausmų ir patirties spektras. Ten išreikštas pyktis ir nusivylimas dėl savo ir kitų žmonių nuodėmių. Psalmių tekstuose randu pažadus apie Kristų – kad ateis Tas, kuris bus nukryžiuotas dėl mūsų nuodėmių ir nusižengimų. Taip pat yra daug garbinimo, šlovinimo ir padėkos psalmių. Visa tai man artima.

Meldžiuosi psalmėmis.

Nes velnias, pasaulis ir mano paties kūnas nuolat gundo nusidėti. Ir dar vienas labai svarbus dalykas – psalmėse nuolat primenami Viešpaties darbai: Ar nepameni, koks Dievas buvo tau geras?Ar pamiršai, kad Dievas neapleido savosios Bažnyčios – Izraelio? Juk Dievas tebėra tas pats Dievas – argi Jis nepasirūpins tavimi?Tad kasdienė malda su psalmėmis man labai svarbi.

Su laiku įpratau kasdien užsirašyti, už ką ir ko melsti.

Aš naudoju lipnius lapelius, kuriais tiesiog apklijuoju savo klauptą (turiu tokį). Kasdien meldžiuosi už tuos pačius žmones: už savo šeimą, vaikus, už bažnyčią, už daugybę jos vargų. Ir žinote, kas nutinka? Matau, kad Viešpats atsako į mano maldas. Kartais praeina nemažai laiko – būna, po kelių mėnesių, o ir metų, nuplėši vieną lapelį su maldos reikme, priklijuoji naujus. Vienaip ar kitaip atsakydamas į maldas, Viešpats augina ir gilina mūsų tikėjimą. Kartais Jis atsako taip, kaip tikimės, kartais – taip, kaip nė nebūtume susapnavę. Arba tyli. O kartais tenka nešti kryžių – bet juk kaip tik to mums ir reikia.

Štai tokia mano patirtis.

Jūs rašote knygas ir kalbate apie džiaugsmingą liuteronybę, džiugius liuteronus. Kaip tai?

Cha!

Ogi atsiverskite Šventąjį Raštą. Biblijos rodyklėje ar interneto paieškoje raskite žodžius džiaugsmas, džiūgauti, linskmas, laimingas. Pažiūrėkite, kiek jų! Senasis Testamentas kupinas džiaugsmo – tai džiūgavimas Viešpaties akivaizdoje dėl Jo gailestingumo, džiaugsmas ir padėka už Jo gerumą bei dovanas, džiaugimasis savąja žmona, šeima ir vaikais, linksmumas dėl vyno dovanos bei gausaus Dievo dovanų ir malonių stalo. Draugytės džiugesys ir džiaugsmas dėl Kristaus, džiūgavimas, Jam gimus Betliejuje, džiaugsmas, kai Jėzus pagydo. Džiaugsmas, net kai slegia kryžius – štai Jėzus sako: Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi … dėl jūsų (Jn 11,14-15). Kodėl? Nes Lozoriaus prikėlimu Jėzus parodo mokiniams, kas Jis yra – Kas Jis yra. Jėzus nurodo į prisikėlimą, kuris neužilgo įvyks – į savo paties prisikėlimą iš numirusių.

Tiesa, anksčiau toksapaštalo raginimas man skambėdavo ne kaip Evangelija, bet kaip Įstatymas: Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems“ (Fil 4,4-5). Mintyse pasipriešindavau: „Ne! Džiaugsiuosi, kai ateis laikas“. Bet žinot ką? „Džiaugsmas“ graikiškai yra „χαρά“ (chara). Ta pati šaknis, kaip graikiško žodžio „malonė“ – „χάρις“ (charis). „Χαίρετε“(chairete) – džiaukitės! Taigi, džiaugsmas yra malonė! Malonė – svarbiausias žodis Naujajame Testamente, tai – Dievo dovana. Ir štai Dievas naudoja tą patį žodį, sakydamas mums: Džiaukitės! Jis sako kiekvienam iš mūsų: „Džiaukis, Kristus yra tavasis. Džiaukis, mano dovanos priklauso tau. Džiaukis net kentėjimuose“ (plg. 1 Pt 4,13). Kokie įstabūs ir gilūs per apaštalą Paulių mums pasakyti Šventojo Rašto žodžiai. Dievas pats duoda tai, ko reikalauja.

Džiaugsmo tema neišsemiama. Džiaugsmingai skaitykite Šventąjį Raštą ir būkite linksmi!

Ar Katekizmas ir kiti liuteronų išpažinimo raštai, suformuluoti 16 a., tebetinka mūsų laikmečiui?

Mes esame konfesiniai liuteronai – tie, kurie laikomės išpažinimo raštų. Tai, ką Dievui išpažįstame tikį, nesikeičia.

Tiesa nesikeičia. 

Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptas Žodis mums, o mūsų išpažinimas – tai atsakas Dievui, ką išgirdome.

Mažasis Katekizmas yra viso to santrauka. 10 Dievo įsakymų nesikeičia.

Tikėjimo išpažinimas, Apaštališkasis ir Nikėjiškasis, nekinta, jie išreiškia amžiną tiesą apie tai, kas yra Dievas, kas yra Kristus, ką Jis padarė dėl mūsų.

Viešpaties malda „Tėve mūsų“ nesikeičia. Jėzaus mokiniai atėjo pas Jėzų ir paprašė: Viešpatie, išmokyk mus melstis (Lk 11,1). Tai yra malda, kurią mus išmokė pats Viešpats – kaip įsivaizduojame galį ją pagerinti?!

Šventasis Krikštas. Tai – paties Jėzaus priesakas: Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“(Mt 28,19). Jėzus paliepia skleisti Evangeliją po visą pasaulį – negi galėtume tai pakeisti?

Nuodėmių išpažintis ir atleidimas. Jėzus daug kartų mus moko išpažinti nuodėmes kunigui ir vienas kitam. Kuo pakeistume vieną svarbiausių gyvenimo dalykų? Pasakysiu taip: norite laimingos santuokos? Eikite į bažnyčią ir kartu išpažinkite nuodėmes. Kas vyksta, susiginčijus su sutuoktiniu? „Tu kaltas! Jei nebūtum toks kvailas, gyventume žymiai geriau. Kodėl taip padarei?“ O kitas atrėžia: „Ne, viskas per tave!” O kai kiekvieną sekmadienį einate į bažnyčią ir išpažįstate nuodėmes, sakote: Aš, vargingas nusidėjėlis, išpažįstu Tau visas savo nuodėmes“. Pirmiausia pasakote: Aš. Ir dar žinote, kad jūsų sutuoktinis lygiai taip pat išpažįsta savąsias kaltes: Aš… Jūs išpažįstate nuodėmes ir kartu priimate atleidimą. Ką čia dar reikėtų pagerinti?! Tai – pats stipriausias dalykas krikščioniškos šeimos gyvenime! Tada gali gyventi toliau ir vaikams ištarti: „Atleidžiu tau“. Kaip tai svarbu!

Ir tada – Šventoji Vakarienė. Už jus atiduodamas; už jus praliejamas jūsų nuodėmių atleidimui.

Taip, Bažnyčioje labai svarbu meilė, krikščioniškas gyvenimas, rūpinimasis artimu ir aplinka. Bet tai – Įstatymas.

O Evangelija, kurią skelbiame, – tai Kristus: mūsų nuodėmių atleidimas, suteikiamas Žodyje, vandenyje, duonoje ir vyne. Iki pat Kristaus antrojo atėjimo.

Visada aktualus klausimas apie jaunimą Bažnyčioje.

Taip, baisiai aktualus klausimas, žinant, kad Y kartos žmonės (millennials) yra nutolę nuo bažnyčios. Bet atkreipsiu dėmesį, kad Amerikoje krikštytų ir konfirmuotų bažnyčią lankančių jaunesniosios kartos žmonių procentas yra maždaug toks pat, kaip ir jų tėvų ar senelių. Mes atlikome nemažą tyrimą, apklausėme apie 2000 jaunuolių, įskaitant 400 palikusių bažnyčią. Ir sužinojome įdomių dalykų.

Kodėl jauni žmonės nebeina į bažnyčią? Pasirodo, ne dėl liturgijos, ne dėl uždaros Komunijos (nes Šventojoje Vakrienėje gali dalyvauti tik liuteronai), ne dėl kunigo (dauguma mano, kad kunigas juos myli – net ir nebeinantieji į pamaldas).

Paaiškėjo, kad svarbiausia yra šeima.

Kaip ji laikosi, kaip gyvena Tai – esminis veiksnys, nuo kurio priklauso, ar vaikai ateis į bažnyčią. Supratau, kad labai svarbi yra kunigystė namuose. Biblijoje pasakyta, kad mes visi esame karališkoji kunigystė (1 Pt 2,9). Jūs dvasininkus lietuviškai vadinate kunigais (ne pastoriais – V.S.) – ir gerai, tai yra sena bažnyčios tradicija. Bet Biblijoje žodis „kunigas“ taikomas būtent kiekvienam krikščioniui. Nes kiekvienas krikščionis turi teisę ir pareigą melstis Dievui, Jį šlovinti bei skelbti Evangeliją.

Labai svarbus klausimas ir didelė problema – meilė namuose.

Kas dar svarbu jaunimui? Kad jie rūpėtų, kad būtų svarbūs kunigui ir parapijiečiams. Kad būtų galimybė pasireikšti ir dalyvauti parapijos gyvenime. Ir, žinoma, reikia aktyvaus, atsidavusiokunigo ar kito žmogaus, vadovo, kuris su jaunimu palaikytų ryšius, pakviestų į pamaldas, stovyklas, seminarus. Kuris padėtų susipažinti su mokymu bei išpažinimu, papasakotų apie nuodėmių atleidimą, padėtų pamėgti Katekizmą, būtų artimo meilės pavyzdys ir padėtų suvokti, koks yra žmogaus pašaukimas šiame pasaulyje, šioje kultūroje, būtent: daryti tai, kas pačiam miela ir patinka Dievui.

Ko palinkėtumėte, ką dar pasakytumėte Lietuvos tikintiesiems?

Jūs esate maža bažnyčia – mes visi esame maža bažnyčia, palyginus su pasauliu. Bet mes esame vienas kūnas ir kartu su visais krikščionimis išpažįstame tiesą apie Jėzų ir Jo teikiamą atleidimą. Todėl džiaukitės! Nenusiminkime! Bažnyčia gyvuoja nuo saulės patekėjimo ligi nusileidimo (Mal 1,11). O Viešpats iš anksto numatė vargus, per kuriuos Jis mus pašaukė ir paskyrė tapti panašiais į Jo Sūnaus pavidalą (Santarvės formulės vieninga deklaracija, 48; Rom 8,29.35.38-39). Žinau, kad po komunizmo priespauda jūs patyrėte daug suspaudimų, o ir iki šiol patiriate. Bet ties tuo nesustojame – apaštalas Paulius ten pat rašo: Viskas išeina į gera mylintiems Dievą (Rom 8,28).

LRT laidai KELIAS išvertė ir spaudai parengė Vilma Sabutienė
Publikuota žurnale LIETUVOS LIUTERONŲ KELIAS 2019 m. Nr. 2