Kryžius ir bazilikas

Paskelbta 2018 09 14.

Gyvai atsimenu tą sodrią vasaros popietę prieš kelerius metus, kai namuose visur primerkiau nežinau kiek su vaikais iš turgaus parsineštų bazilikų ir atsidūsėjau – na, ne be reikalo karališku vadinamas. 

Taigi, karališkas… o kodėl būtent? Ai, toliau į gyvenimo sūkurį.

Bet štai Liuteronų bažnyčioje yra tokia šventė rugsėjo 14-ąją: Šventojo Kryžiaus diena, Šventojo Kryžiaus išaukštinimas. Jau tiek daug nebesigilinau, nespėju, bet šmėstelėjo, kad stačiatikiai (ortodoksai) per šią šventę laikosi griežto pasninko (per šventę! – kaip ir dar per vieną, neseniai buvusią – Šv. Jono Krikštytojo nukankinimo, nukirsdinimo) ir šventina bazilikus. Mačiau nuotraukas, kur kryžius apipuoštas bazilikais. Net kvepia štai berašant.

Bazilikas.
orthodoxalbania.org

Taigi, imperatorienė Elena, Konstantino Didžiojo motina, 325 m. rugsėjo 14 d. su savo vadovaujamais piligrimais ties Golgota atradusi Šventąjį Kryžių. Sako, virš jo augę iki tol neregėti nuostabiai kvepiantys žydintys augalai.

Bazilikas
Permaculture Research Institute

Po jų gojeliu ir atrastas Kryžius. Pavaldiniai nuostabiąsias gėles savo karalienės (gr. Βασίλισσα) garbei pavadinę karališku augalu – baziliku (gr. Βασιλικό).

Šv. Elena. Cima da Conegliano, 1495

Bazilikai išaugę ten, kur ant žemės užlašėję nukryžiuoto Kristaus kraujo ir Sielvartingosios Motinos ašarų; net iš Kryžiaus medžio prasikalęs daigas.

Nenustebčiau – taip nuostabiai kvepia. (Ak, tiesa – ir gvazdikai, motinos meilės simbolis, sužydėję ten, kur verkusi Mergelė Marija, o jų žiedlapėlių forma primenanti vinis. Tiesiog prisiminiau.)

Sielvartingoji Motina. El Greco, 16 a. pask. deš.

Yra ir toks paprotys, perskaičiau – sudžiovinti baziliko lapelius tarp Biblijos lapų. Liturginis gyvenimas persipina su asmeniniu maldos gyvenimu. 

Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui. O Jėzus jiems tarė:
„Atėjo valanda,
kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus.
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
jei kviečio grūdas
kritęs į žemę nemirs,
jis liks vienas,
o jei mirs, jis duos gausių vaisių.
Kas myli savo gyvybę, ją pražudys,
o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje,
išsaugos ją amžinajam gyvenimui.
Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane:
kur aš esu, ten bus ir mano tarnas.
Kas man tarnaus,
tą pagerbs mano Tėvas.
Dabar mano siela sukrėsta.
Ir ką aš pasakysiu:
‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’?
Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą.
Tėve, pašlovink savo vardą!“
Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“ Aplink stovinti minia, tai išgirdusi, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas Jam kalbėjo.“ O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas.
Dabar teisiamas šitas pasaulis.
Dabar šio pasaulio kunigaikštis
bus išmestas laukan.
O aš,
kai būsiu pakeltas nuo žemės,
visus trauksiu prie savęs.“
Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti.

Jn 12,20-33

bazilikas. modeoflife.org

Čia jokie ne kompetentingi tyrinėjimai, čia ką google parodė; taip jau būna – spaudi vieną, žiū – įdomu įdomiausia, tada dar šiek tiek.

Tada dar draugei atsiminusi – gi Monika gamina nuostabų pesto. Bazilikai! Tai greitosiomis gauti ingredientai iš susirašinėjimo – o jau skanumas to užtaisymo!..

Pesto pagal Moniką

Kaip tik be kedro riešutų. Niekada iš jų negamino. Imti kitus dalykus (iš, pvz., Lidlo): anakardžius, graikinius riešutus arba migdolus – imti tik vieną riešutų rūšį.

Aš šiandien balsuoju už migdolus. Tik, kaip sako Monika, juos reikia nuplauti, išdžiovinti orkaitėj ir nulupti skūrą.

Tada, aišku, bazilikai; sūris (parmezanas, Džiugas); alyvuogių aliejus; druska, kiti deda česnako.

Sumalti – blenderiu, kombainu (pesto, regis, tą ir reiškia – sugrūsti, sutrinti; it. pestare).

Valgyti. 

Arkikatedra bazilika
Šv. Elena su Šventuoju Kryžiumi. Vilniaus arkikatedra bazilika

Skanaus, kvepiančios šventės!

P.S. Tiesa, Martynas Liuteris nebuvo didelis tokių švenčių mylėtojas – persergėjo, kad relikvijos nenukreiptų dėmesio nuo esmės, kad savo vilčių nesudėtume į nieką kitą (kas pavirstų stabais), o tik į už mus mirusį ir prisikėlusį Viešpatį. Reformacijos tėvas šmaikštavęs, kad, surinkus visus menamus „tikrus“ tikrosios relikvijos gabalėlius, išeitų neregėto dydžio kryžius.

Tačiau Liuteronų bažnyčia išlaikė ir švenčia šią šventę, kreipdama žvilgsnį būtent į Kristaus Kryžių – mūsų išganymo ženklą. Kitose šalyse mėgstama liuteronų parapijų bažnyčias pavadinti Šventojo Kryžiaus vardu. Skaityti daugiau

Kryzius lauke

Vilma Sabutienė
Kiekvieną dieną tu pamatai, išgirsti arba perskaitai ką nors nauja. Bet jeigu nori temos, prašau – parašyk man apie Liuteronų bažnyčią. (Chesterfield. Laiškai sūnui). Ačiū, kad domitės!

Parašykite komentarą