Kūčios, Kalėdos. Jos neatsiejamos nuo giesmių gausybės ir grožybės. Ir visos tokios mielos, savos, jaukios, tapusios neatsiejama savastim. Žinoma, kai kurios jų – pačios mylimiausios.
Pirmiausioji, ateinanti širdin – „Roželė pražydėjo“.
Nuo tada, kai Senelio Choralbuche (vargonininko knygoje) atradau „Es ist ein Ros entsprungen“ paprastą variantą, man tos per du puslapius perskeltos gaidos yra Kūčių iliustracija.
Paskui prisidėjo Elzytės giesmelė:
Jonukas irgi turi savo gėlytę:
Tėčio panašios, bet rožės. Irgi nuostabiai kvepia!
Pauliukas atsinešė savo nuotaiką:
Mamytės – šventinės. Stiprios kaip mirtos.
Draugių…
Vyro. Bus šios:
Liuterio antspaudas – irgi rožė:
Rožė, lelija, šakelė, atžala – Jėzaus ir Marijos simbolika įvairiose Bažnyčiose persipynusi, atsiskirianti ir susitinkanti pranašystėse, išsipildyme, supratime, vaizdavime, giedojime. Dievo Gimdytoja Mergelė Marija rožių sode:
Giedokime, švęsdami Kristaus Gimimą:
Čia yra daugiau posmelių.
