Kiti tekstai:
Rugpjūčio 15-oji Liuteronų bažnyčioje
Diakonisė Betsy Karkan
*Papildyta. Diakonisės – tai teologiškai išprususios liuteronės moterys, kurios skelbia, dalijasi ir skleidžia Jėzaus Kristaus meilę, darydamos gailestingumo darbus, teikdamos dvasinę pagalbą ir mokydamos krikščioniškojo tikėjimo. Skaityti daugiau
Tik neskubėkite.
Aiškindamas Marijos giesmę Magnificat, Liuteris rūpestingai išdėsto, kaip turime gerbti „labiausiai palaimintą Mergelę Motiną“ ir kaip nederėtų elgtis.
Liuteris nenori nei priskirti jai nesamų savybių ar būti stabmeldiškai pamaldus, nei nuvertinti jos, Dievo Gimdytojos [gr. Θεοτόκος, Theotokos], “išskirtinės vietos žmonijoje, kurioje jai nėra lygių”. Tokia pozicija išreikšta ir Liuteronų Išpažinimuose (Augsburgo tikėjimo išpažinimo ir Apologijos XXI str.), kur nurodomas krikščionims deramas trejopas Marijos ir visų kitų šventųjų gerbimas. Be to, tai, ką krikščionys sako apie Mariją, atspindi, ką Bažnyčia tiki ir moko apie Kristaus prigimtį bei Jo nusistatymą savosios kūrinijos atžvilgiu.
Tiems, kurie mano, jog Marija šią garbingą vietą užsitarnavo savo nuopelnu ar vertumu, Liuteris primena pačios Mergelės žodžius apie jos nuolankumą ir kad visa padarė Dievas Tėvas, o ji – tarnaitė. Liuteris moko, kad Marija išrinkta ne dėl to, kad būtų buvusi “turtinga, graži, jauna, išsilavinusi ir garsi. Savo kaimynams ir jų dukterims ji buvo tik paprasta mergelė… be abejo, vertinta ne daugiau nei bet kuri neturtinga mūsų laikų tarnaitė” (Liuteris, Magnificat). Ji vadinama palaiminta ne dėl savo nuopelno ar vertumo, bet kad Dievas suteikė jai tą dovaną, pats joje įgyvendindamas didį darbą. Liuteris rašo: “Ji nesako, kad žmonės girs ją, aukštins jos dorybes, skaistybę ar nuolankumą, ar apgiedos, ką ji nuveikusi.
Žmonės ją vadins palaiminta dėl vienintelio dalyko – kad Dievas pažvelgė į ją.
[Ji] į nieką nepretenduoja ir tik Jį laiko didžiu” (ten pat). Nors Liuteris pripažįsta, kad titulas „Dangaus Karalienė“ yra “visai teisingas vardas”, vis dėlto įspėja skaitytoją nepersistengti (t. p.). Liuteris perspėja dėl tradicijos nebeminėti Marijos mažumo ir nuolankumo, iškeliant ją kone į deivės poziciją, prisikiriant jai dieviškas savybes, kokias turi tik Kristus, tarsi ji pati būtų nusipelniusi savojo ypatingumo – tuo būdu paniekinant Dievo malonę. Taip išaukštinta daugeliui ji tampa ko-atpirkėja („atpirkėja-bendrininkė“, „kartu atpirkėja“), kuriai žmonės “meldžiasi ir pas kurią bėga labiau nei pas Dievą” (t. p.). Melanchthonas pritaria: “Ji, verčiausia didžiausios garbės, ne nori prilygti Kristui, bet trokšta, kad mes žvelgtume į jos pavyzdį ir juo sektume” (Apologija, XXI.27-28).
Reaguodami į klaidingąjį suvokimą, daugelis protestantų metasi į kitą kraštutinumą ir kaip tame priežodyje išpila vandenį su visu kūdikiu: vengdami atrodyti kaip stabmeldžiai, atmeta bet kokį Marijos gerbimą.
Tai yra tam tikra klaida, o tokia nuostata atrodo veikiau paskatinta teisuoliškumo, nei nuoširdaus stengimosi laikytis Šventojo Rašto, Liuteronų Išpažinimų, o taip pat Bažnyčios Tėvų bei Motinų mokymo. Ir tai protestantus bei liuteronus privedė prie vieno nerimą keliančio negero įpročio ne tik Marijos ir šventųjų atžvilgiu, bet ir kitose krikščioniško gyvenimo sferose. Jei tik kas nors pamaldose ar žmogaus asmeniniame dvasiniame kelyje kam nors pasirodo “pernelyg katalikiška”, tai reikia atmesti – tarsi ir vieni, ir kiti negalėtume turėti tų pačių Kristaus savajai Bažnyčiai suteiktų dovanų. Vietoj to, kad pasidžiaugtų ir pasinaudotų dalykais, kurie ištisus šimtmečius praturtino krikščionių apeigas ir maldos gyvenimą, daugelis nusprendžia juos atmesti ir verčiau vadovautis savo supratimu ir pajautimu, koks turėtų būti tikinčiojo gyvenimas.
Tačiau Liuteris nebijo atiduoti Marijai visos garbės, kurios ji verta. Jis mielai ją vadina “labiausiai palaiminta Dievo Motina, labiausiai palaiminta Mergele Marija, Kristaus Motina” ir, taip, net “Dangaus Karaliene” (Liuteris, Magnificat). Jis žavisi jos tikėjimu ir nuolankumu, klausdamas: “Argi jos siela nėra nuostabi?” (ten pat). Apie tai, kad jai, Dievo Motinai, yra suteikta ypatinga padėtis, Liuteris rašo: “Niekas nebegalėtų pasakyti jai ar apie ją dar ką nors didesnio, net jei turėtų tiek liežuvių, kiek yra lapų ant medžių, žolės laukuose, žvaigždžių danguje ar smilčių pajūryje” (t. p.).
Kadangi yra geras mokytojas, Liuteris garbingus Marijos titulus naudoja ne be priežasties – iš jų sužinome didžiai vertingus dalykus. Kaip teigia Apologijos XXI skyrius apie šventųjų gerbimą, krikščionys mokomi „Dievui dėkoti, kad parodė gailestingumo pavyzdžių, kad leido pamatyti, jog nori išgelbėti žmones.“ Antra – tai yra „mūsų tikėjimo stiprinimas“. Trečiasis gerbimas – „jų sekimas, pirmiausia tikėjimu, po to kitomis dorybėmis“ (Apologija, XXI.4-6). Tai, kaip kalbame apie Mariją ir jai Dievo padarytus didžius dalykus, kartu yra išpažinimas, ką tikime apie Kristų ir Jo darbą mumyse. Sakydamas, kad Marija yra Dievo Gimdytoja, krikščionis išpažįsta, kad Kristus yra ir Dievas, ir Žmogus – dvi prigimtys, sujungtos viename asmenyje.
Regėdami, kad Dievas nusprendžia apsigyventi Marijos įsčiose, prisimename, kad Jis nusprendžia apsigyventi ir mumyse – per savo Žodį ir Sakramentus.
Be to, matydami Marijos mažumą ir nuolankumą, suvokiame, koks maloningas yra Viešpats ir kaip gailestingai tiesia savąją ranką mums, vargšams nusidėjėliams, kaip rašo Šv. Paulius: Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus” (1 Kor 1,27). Krikščionys gali nebijoti, nes Dievas maloningai pasirinko mus – vargingus, niekinamus ir menkus – ir kaip Marijai teikia savąją malonę, mums ir per mus padarydamas didžių dalykų.
Šaltinis: lutheranreformation.org
Tos Liuteronų bažnyčios, kurių kalendoriuose pažymėta rugpjūčio 15-oji – tarp jų ir Lietuvos liuteronų bažnyčia, – švenčia Šv. Mariją, Dievo Gimdytoją (arba: Šv. Mariją, mūsų Viešpaties Motiną).
Jei norite perskaityti Martyno Liuterio veikalą Magnificat (1521), tekstas vokiečių kalba yra čia, anglų – čia, o rusų – čia.
Mano siela šlovina Viešpatį,
mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,
nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę.
Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,
nes didžių dalykų padarė man Visagalis,
ir šventas yra Jo vardas!
Jis maloningas iš kartos į kartą
tiems, kurie Jo klauso.
Jis parodo savo rankos galybę
ir išsklaido išdidžios širdies žmones.
Jis numeta galiūnus nuo sostų
ir išaukština mažuosius.
Alkstančius gėrybėmis apdovanoja,
turtuolius tuščiomis paleidžia.
Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui,
kad minėtų Jo gailestingumą,
kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams -
Abraomui ir jo palikuonims per amžius.
(Lk 1,47-55)
Papildyta. Besibaigiant šiems Reformacijos metams, pavadinčiau ir taip: Mergelės Marijos meilė Liuteriui, Dievo vaikui.
Paskelbta 2017 08 01. Atnaujinta 2021 08 14
