Kun. doc. dr. habil. Darius Petkūnas. Lietuvos liuteronų KELIAS, 2019 / 2
Praėjo daugiau nei dešimtmetis, kai Lietuvos liuteronų bažnyčia atstatė tradicinius liturginius rūbus. 2007 m. Konsistorija rekomendavo kunigams dėvėti albas ir stulas, taip pat ir arnotą. Daugelyje parapijų tikintieji šį sprendimą priėmė palankiai. Bažnyčių altoriai tuomet jau buvo pradėti puošti liturginėmis spalvomis, todėl parapijiečiai greitai pastebėjo ryšį tarp kunigo stulos ir altoriaus paramentų spalvos. Pasitaikė pavienių atvejų, kai parapijiečiai liturginių rūbų atstatymą laikė naujove. Jiems „tikras“ kunigo rūbas buvo juoda sutana, dar vadinama talaru. Ir šiandien socialiniuose tinkluose pasirodžius nuotraukai, kurioje liuteronų kunigas į kapines eina apsirengęs talaru, tokie parapijiečiai nostalgiškai prisimena laikus, kai kunigas pamaldas laikė vilkėdamas „liuteroniškus“ rūbus.
Atstatydama liturginius rūbus, Konsistorija rėmėsi istoriniu paveldu. Liuteroniškoji Reformacija perėmė viduramžių bažnyčios liturginių rūbų tradiciją. Nuo Reformacijos laikų liuteronų kunigas mišias švęsdavo vilkėdamas albą arba kamžą ir arnotą. Tai liudija Mažosios Lietuvos liturginiai šaltiniai. 1543 m. kunigaikščio Albrechto potvarkyje sakoma, kad kunigas mišias turi švęsti dėvėdamas albą, nes toji skelbia kunigo pašaukimą. Tilžės kunigas Pilypas Arnoldi 1616 m. knygoje Caeremoniae Lutheranae rašė, kad kunigo liturginiai rūbai liudija šventąją tarnystę ir išaukština Altoriaus sakramentą. Žinių apie liturginius rūbus teikia kaimyninės Latvijos bažnyčios liturginės knygos. 1530 m. Rygos giesmyne sakoma, kad kunigo rūbai yra alba arba kamža, arnotas ir kapa. 1570 m. Kuršo bažnyčios įstatyme nurodoma kunigui altoriuje vilkėti „baltą lininį rūbą“ – albą arba kamžą. Toks rūbas simbolizuoja doktrinos ir gyvenimo tyrumą. Cituojama 132 psalmė: Tavo kunigai teapsivelka teisumu, primenanti, kad kunigas altoriuje turi elgtis kaip Galybių VIEŠPATIES pasiuntinys (Mal 2,7). Istoriniai šaltiniai rodo, kad ir Didžiojoje Lietuvoje liuteronų kunigai dėvėjo tradicinius liturginius rūbus. A. F. Adamovičius 1855 m. knygoje apie Vilniaus bažnyčią rašo, kad 17 a. Vilniaus kunigo rūbai buvo alba arba kamža (Chorhemde) ir arnotas. Minimas perlais išsiuvinėtas arnotas. J. Wischeroppas 1933 m. knygoje apie Kauno parapijos istoriją rašo, kad 18 a. pabaigoje žodžio liturgiją kunigas pravesdavo vilkėdamas albą arba kamžą (Chorhemde), o prieš Švenčiant Altoriaus sakramentą apsivilkdavo arnotą. Išliko gausus skaičius paveikslų, epitafijų ir raižinių, kuriuose Vokietijos ir kitų kraštų liuteronų kunigai altoriuje dėvi liturginius rūbus.
Liturginiai rūbai skiriasi nuo kasdienio kunigo rūbo – sutanos. Lietuvos liuteronų tradicijoje šis rūbas įvardijamas lotynizmu, perimtu iš vokiečių - talaras. Liuteronų kunigo sutana – juodas, ilgas, plačiomis rankovėmis, pėdas siekiantis rūbas, apykaklė su dviejomis baltomis juostelėmis (befchenas), simbolizuojančiomis Įstatymą ir Evangeliją, ir beretė. Kunigas šį rūbą vilkėjo gatvėje ir atlikdamas apeigas po atviru dangumi. Talaras nuo seno yra ir akademinis rūbas. Martynas Liuteris jį dėvėdavo mokydamas studentus teologijos ir pamokslaudamas. Prieš pamokslą albą jis padėdavo į šalį ir užsivilkdavo talarą. Štai kodėl pamokslaujantis Liuteris paveiksluose vaizduojamas vilkintis talarą. Tačiau prieš švęsdamas Eucharistiją, Liuteris vėl apsirengdavo alba ir ant jos apsivilkdavo arnotą. Albrechtui paliepus kunigams mišias švęsti tik liturginiais rūbais, 1543 m. birželio 2 d. Karaliaučiaus kunigai kreipėsi į jį laišku, prašydami padaryti jiems išimtį. Jie tvirtino, jog paskutinius 20 metų jie pamokslavo vilkėdami sutaną, kaip Vitenberge. Kunigaikštis patenkino jų prašymą. Dėl talaro į Albrechtą kreipėsi ir Martynas Mažvydas. 1549 m. kovo 26 d. jis rašė: „Pagaliau turiu tavo šviesiąją aukštybę labai prašyti kokio nors audeklo dvasininko, t. y. kunigo, drabužiui, kad žmonės negalėtų daryti man priekaištų. Mat dabar liaudis labai keistai sprendžia apie mokytus žmones: jie tvirtina, kad tie esą mokyčiausi, kurie dėvi kunigišką drabužį.“ Mažvydas prašo medžiagos ne liturginiam rūbui, o talarui, nes tokį dėvėjo ne tik kunigai, bet ir akademines pareigas einantys, t. y. „mokyčiausi,“ asmenys.
Kokia gi priežastis privertė liuteronų kunigus padėti nuošalėn liturginius rūbus ir mišias švęsti kasdieniu rūbu – talaru? Tai lėmė karaliaus Frydricho Vilhelmo III neigiamas požiūris į liuteronų liturginius rūbus. Karalius buvo reformatas, o Reformatų bažnyčia nuo pat pradžios atsisakė beveik viso viduramžių bažnyčios paveldo. Arnotai Prūsijos sostinėje Berlyne buvo draudžiami dar 17 a. pabaigoje. Karaliaus Frydrichas Vilhelmas I nuo 1722 m. liuteronų kunigams altoriuje draudė vilkėti netgi albas. Po jo mirties 1740 m. dalis kunigų susigrąžino liturginius rūbus. Prūsijai plečiantis, į jos sudėtį įėjo teritorijos, kuriose liuteronų kunigai mišias šventė vilkėdami tradicinius liturginius rūbus. Karaliai Frydrichas Didysis ir Frydrichas Vilhelmas II nesikišo į liuteronų bažnyčios apeiginį-ceremoninį gyvenimą. Kitokios nuomonės buvo Frydrichas Vilhelmas III. Sužinojęs, kad Ansbach-Bayreuth liuteronų bažnyčiose kunigai švenčia mišias vilkėdami kamžas, 1798 m. jis išleido potvarkį, kuriame tokią praktiką vadino „ekstravagancija“ ir „bereikalingu lėšų švaistymu.“ Juk baltas liturginis rūbas ne tik kainuoja, bet dar reikalingos lėšos nuolatiniam jo valymui! 1813 m. karo su Napoleonu kampanijos metu, karalius aplankė Breslau miestą (Wroclavą) ir labai nustebo, ten pamatęs Eucharistijos metu kunigus dėvint ne tik albas, bet ir arnotus. Išjuokti kunigai padėjo nuošalėn liturginius rūbus ir juos vėl užsivilko tik 1822 m., tuo pabrėždami savo liuteronišką tapatybę.
Karalius tiesė kelią tarpbažnytinei unijai, kurią nusprendė paskelbti švenčiant 300 metų liuteroniškosios reformacijos jubiliejų. Jis suprato, kad doktrininio unijos dokumento priimti nepavyks, nes tai sukeltų milžinišką liuteronų pasipriešinimą, todėl „suvienodinti“ abi bažnyčias siekė naikindamas išorinius skirtumus. 1811 m. jis paskelbė potvarkį, kuriame paliepė liuteronų ir reformatų kunigams pamaldų metu dėvėti talarą. Išimties tvarka liuteronų kunigams buvo leista Eucharistijos metu ant talaro užsivilkti kamžą, tačiau visos kitos apeigos privalėjo būti atliekamos tik dėvint talarą. Šis potvarkis turėjo pasirodyti keistokas reformatų dvasininkams, nes talaras nebuvo jų įprastas rūbas. Heinricho Bullingerio žentas Ludwigas Lavateris 16 a. antroje pusėje rašė: „Bažnyčios tarnautojai ne tik gatvėse, bet ir pamokslaudami ir dalindami sakramentus, kaip ir kiti piliečiai, dėvi paprastus, bet padorius drabužius.“ Todėl „katalikiškas“ talaras reformatams buvo naujovė. Tuo tarpu liuteronų kunigams naujovė buvo ne talaras, o priverstinis šio kasdienio rūbo vilkėjimas altoriuje ir kitų apeigų metu. 1832 m. carui patvirtinus Rusijos imperijos liuteronų bažnyčios įstatymą, talaras tapo privalomas „liturginis rūbas“ ir imperijos liuteronų kunigams. 1832 m. knyga skelbė: „Oficiali evangelikų liuteronų pamokslininkų apranga yra tokia: platus juodos vilnos ar šilko talaras, siuvamas kaip senovės kunigo ar choristo rūbas (Priester oder Chor-Röcke), balta apykaklė su priekyje kabančiomis juostelėmis (Bäffchen) ir aksominė beretė (Barret), kuri dėvima tik lauke.“ Tokiu būdu nuo 1811 m. Mažojoje ir nuo 1832 m. Didžiojoje Lietuvoje liuteronų kunigai mišias ir kitas liturgines apeigas atlikinėjo priverstinai vilkėdami talarą. Nėra išlikę žinių, kaip tikintieji priėmė šią naujovę, tačiau Suomijos liuteronai tyliai reiškė nepasitenkinimą „juodu talaru,“ kuris pakeitė tradicinius „puošnius liturginius rūbus.“
Lietuvos liuteronų bažnyčioje tradiciniai liturginiai rūbai buvo atstatyti palaipsniui. 1982 m. vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis liturgijos metu pradėjo dėvėti albą ir stulą. Prieš konsekruojant į vyskupus Joną Kalvaną jaunesnįjį, Konsistorija 1995 m. rugsėjo 16 d. patvirtino vyskupo liturginius rūbus: albą, mantiją (kapą) ir mitrą. Vyskupo liturginiai rūbai, išskyrus mitrą, yra kunigo liturginiai rūbai, todėl neužilgo kai kurie kunigai altoriuje ėmė vilkėti istorinius liturginius rūbus. 2007 m. birželio 22 d. Konsistorija rekomendavo kunigams liturginių apeigų metu dėvėti albą, stulą ir cingulį (albos raištį), taip pat leido dėvėti arnotą. Talaras tapo nebeprivalomas, bet leista jį vilkėti laidotuvių apeigose. 2017 m. sausio 7 d. Sudarge prieš Naujųjų Viešpaties metų pamaldas Konsistorija visiems LELB kunigams įteikė arnotus.
Liturginių rūbų atstatymas buvo reikšmingas įvykis bažnyčios liturginiame gyvenime. Stulos ir arnoto, kaip ir altoriaus paramentų, spalva tikintiesiems primena šventę ar liturginių metų laikotarpį. Mūsų kunigų liturginiai rūbai liudija liuteronų bažnyčios istoriškumą.
