Kaip atlikti išpažintį: tiesiog padaryk tai

Trumpas pamokymas apie asmeninę išpažintį
Kai tau reikia nuodėmių atleidimo, eik pas savo kunigą ir kalbėk taip: „Prašau išklausyti mano išpažintį ir paskelbti man Dievo vardu nuodėmių atleidimą“. Išsakyk jam visa, kas slegia tavo širdį. Įdėmiai išklausyk, ko jis tave moko ir kaip guodžia tave Dievo Žodžiu, kaip po to Dievo vardu skelbia tau nuodėmių atleidimą tokiais žodžiais: „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir Jo paliepimu aš atleidžiu tau tavo nuodėmes vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen. Eik ramybėje!” Mažasis Katekizmas, V

Čia yra 1 dalis, savotiškas įvadas į šį straipsnį – ištraukos, citatos iš Šventojo Rašto bei Liuteronų bažnyčios išpažinimo knygų: Didžiojo ir Mažojo Katekizmų, Augsburgo tikėjimo išpažinimo ir kt. Dar – iš knygos Liuteronybė. Kas tai?

Autorius, amerikietis liuteronų kunigas, Nuodėmių atleidimą ir jo paskelbimą (Absoliuciją) ne kartą pavadina trečiuoju sakramentu (remdamasis Augsburgo išpažinimo apologija) ir “Šventąja Absoliucija” (taip prilygindamas ją dviems mūsų Bažnyčios sakramentams – Šventajam Krikštui ir Šventajai Vakarienei). Mes taip nevadiname (nors Nuodėmių atleidimą laikome malonės priemone, kaip ir Dievo Žodį bei Sakramentus), tad vartojau įprastus terminus, neverčiau paraidžiui. Įkeliu ne visą straipsnį, o antrąją dalį, mat pirmąją atitiktų jau parengtas aukščiau nurodytas tekstas, supažindinantis su Liuteronų bažnyčios mokymu apie išpažintį.

Mat išpažintį irgi išlaikome daugiausia dėl išrišimo, kuris yra Dievo Žodis, pavieniams asmenims skelbiamas dieviškuoju autoritetu besiremiančios Raktų galios. Augsburgo išpažinimo apologija, VI

Sūnus palaidūnas. Kristi Valiant

Visų blo­giau­sia, kad nie­kas nemo­kė ir ne­iš­ma­nė, kas ta išpažintis, ar­ba ko­kia ji naudinga ir guo­džian­ti. Bet tai jau ži­no kiek­vie­nas, ir, de­ja, nau­do­ja­si laisve, lyg jau iš­vis nebereikė­tų ei­ti išpažin­ties. (M. Liuteris)

Kun. David H. Petersen
Gottesdienst, 2007 Velykos

Norint atlikti išpažintį, svarbiausia – tikėjimas. Mūsų tikėjimas yra įsišaknijęs Jėzaus žodžiuose, kuriuos Jis pasakė apaštalams.

Išsisukinėjimai

Taigi, jau suprantame, ką Dievas mums yra davęs, ką Jis nori mums suteikti ir kur tai gauti (eiti pas kunigą). Mes norime to. Ką daryti?

Pirmiausia – tiesiog nueiti pas kunigą ir atlikti išpažintį. Tik pasakyti sunkiau nei padaryti. Mums lengviau laukti tinkamo meto, kai jau esą nuodėmių prislėgti pasijusime taip blogai, kad be išpažinties – niekaip, arba kai atsiras tobulas nuodėmklausys.

Šitaip atidėlioti galime iki pat pasaulio pabaigos. Nes mes juk liuteronai. Mes pasitikime Krikštu (ir gerai darome). Mes juk gyvename malonėje ir džiūgaujame Evangelijos tiesoje. Jei pradėtų neraminti abejonės su sąžinės priekaištais, esame išmokę atsikratyti velnio ir tamsių minčių iš palaimintojo Reformacijos tėvo: Esu krikštytas! Jėzus už mane numirė ir prisikėlė. Aš esu išganytas, mano nuodėmės atleistos. Turiu Bibliją. Girdžiu savo Ganytojo balsą. Mes bendraujame kreipiamės tiesiai į Dievą, turėdami didelį pasitikėjimą, gimusį iš tikėjimo. Todėl esame nepavaldūs tokiems jausmams, kurie šiaip jau menkesnio tikėjimo silpnesnį žmogų nugintų priimti viso labo žmogaus skelbiamą Nuodėmių atleidimą.

Jei būtent taip ir galvoji, tai patariu nedelsiant eiti išpažinties ir išpažinti savąją puikybę, mat vaizdavaisi, kad tau nereikia Dievo malonės, kad tavęs tai neliečia. Čia kaip kad Viešpats padengtų prabangų puotos stalą, patiektų gausybę gėrybių, o mes mandagiai atsisakytume, paaiškinę, kad sotūs, ir prisikimštume saldainių. Nelauk to menamo meto. Laikykis mokymo ir pasitikėk, kad ką Dievas duoda, yra visų geriausia o Jis mūsų labui įsteigė Raktų galią.

Negana prasiveržiančio pietistinio įsivaizdavimo, kad gal “man to nereikia“, dar mums kliūva ir žmogus – kunigas. Nė vienas netinka. Gali išplepėti. Pasijuokti. Pasišlykštėti. O mums to nereikia, nes mums juk jau atleista. Va, jei galėtume nueiti išpažinties pas pačius geriausius kunigus, o dar geriau – pas Martyną Chemnicą ar patį Liuterį, tada, galvojame, galėtume priimti šią didžią dovaną. Bet tik ne pas tą klumpantį ir mikčiojantį, ana, kaip Mozė, pilną savų problemų. Be to, juk mes mylime savo kunigą ir laikome kaip ir draugu, tai išpažintis viską sugadintų. Štai – vėl regime, kiek priežasčių ir pasiteisinimų surandame iš baimės. O juk šią instituciją įkūrė Dievas. Tai Jo išmintis paskyrė į ją klystančius žmones. Mūsų reikalas – ne svarstyti ar kritikuoti Dievo tvarką, bet priimti, ką Jis duoda.

Tikroji problema ir teisingas sprendimas

Aukščiau išvardintos priežastys tikrai skamba kaip tikinčio žmogaus argumentai neiti asmeninės išpažinties ir absoliucijos, bet įtariu, kad iš tiesų mes labiausiai bijome būti demaskuoti. Kad ir kaip norėtum, kad tau būtų atleistos nuodėmės, kad ir kaip trauktų tikras atleidimo žodis, nuodėmių išpažintis yra kryžius. Pasakyti savo slaptas mintis ir nuodėmingus darbus kito žmogaus akivaizdoje yra gėdinga ir skausminga. Ne tik nenori, kad visa tai žinotų kitas žmogus – labiausiai to žinoti nenori tu pats. Tu nori ir toliau gyventi (savi)apgaulėje. Tad tai, kas mus išpažintyje labiausiai baugina, iš tiesų yra vienas didžiausių gėrių: dingsta apgaulinga paguoda bei netikra ramybė, ir pamatome, kaip labai mums reikia Išganytojo.

Įveik save

Reikia tiesiog ryžtis ir atlikti. Nueiti išpažinties. Nes, kiek bedangstysime savo baimę pamaldžiai skambančiais išsisukinėjimais ar remsimės pavyzdžiais, įrodančiais, esą to nereikia, tikrovė yra tokia, kad šeštadalis Katekizmo, viena iš malonės priemonių, yra veik nenaudojama, o kai kuriems tai – ir visai negirdėtas daiktas. Tik įsivaizduokime, kad taip pat retai praktikuotume Tėve mūsų! Ką sakytume, jei vieni mūsų tikintieji išvis nemokėtų šios maldos, kiti būtų apie ją girdėję, bet tik keli melstųsi – ir tai vos keliskart per metus? Akmenys imtų šaukti, kad žmonės taip atmestinai elgiasi su tokiu didžiu gėriu ir Dievo dovana. Kai išpažįstamos nuodėmes ir jos atleidžiamos, pats Kristus yra mūsų užtarėjas ir tarpininkas, o nuodėmės kaltė ir gėda pašalinama Jo Žodžiu. Jei klausome Kristaus Žodžio ir juo tikime bei laikomės, tai ši malonės priemonė turi būti laikoma didžiausia Dievo dovana žmogui kartu su Šventuoju Krikštu ir Šventąja Eucharistija.

Taigi, pasirodo, viskas čia ne taip jau ir paprasta. Žinoti yra viena, kas kita – padaryti. Bet juk jei labai nori, tai ir pasakai? Jei tiki, kad Dievas atleidžia nuodėmes per kunigo ištariamą žodį, jei tiki, kad tau to reikia – to ir sieksi.

Tik leisk duoti patarimą: kai pirmą kartą eisi išpažinties, nevardink konkrečių nuodėmių. Atlik bendrą viso gyvenimo išpažintį. Ramiai atsinešk vien tikėjimą Kristaus žodžiais Jn 20 (“Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos”) ir troškimą priimti tai, ką Jis teikia tavo naudai. Pamatysi, kaip elgiasi kunigas, pajusi, ką reiškia vienam klūpėti bažnyčioje ir šnabždėti Kristui į ausį. Kunigas pasirūpins išpažinties eiga, o tu pamatysi, kad Nuodėmių atleidimas yra tikra brangenybė, Dievo suteikta žmogui.

Vilma Sabutienė
Kiekvieną dieną tu pamatai, išgirsti arba perskaitai ką nors nauja. Bet jeigu nori temos, prašau – parašyk man apie Liuteronų bažnyčią. (Chesterfield. Laiškai sūnui). Ačiū, kad domitės!

Parašykite komentarą