Koronavirusas ir krikščionių tikėjimas

Koronavirusas: atnaujinta

Vertimas – po vaizdo įrašu

Pamename, kad yra trys Viešpaties įkurtos žmonių gyvenimo tvarkos sferos, trys „turtai“ (pgl. Liuterį): šeima, Bažnyčia ir pasaulietinė valdžia. Viena svarbiausių valstybės užduočių yra apsaugoti, kad nebūtume nužudyti. Todėl, kai siaučia virusas, koronavirusas, kai kyla pandemija, valstybė turi skelbti aliarmą ir veikti – toks jos darbas, ji turi rūpintis mūsų gyvybe.

Bet nepamirškime, kad gyvename ir Bažnyčioje, kurios užduotis – mus paruošti mirimui ir mirčiai.

Tik priminsiu: jei ir neužsikrėsite koronavirusu, vis tiek mirsite. Tad ne pro šalį būtų tam pasiruošti – mokytis tinkamai numirti.

Žinome tiesą, kad Jėzus savo mirtimi ant kryžiaus bei prisikėlimu nugalėjo visus didžiuosius mūsų priešus: nuodėmę (ji – didžiausias priešas), velnią (baisų priešą) ir pačią mirtį.

Laiške hebrajams girdime žinią, kad savo mirtimi Kristus nugalėjo tą, kuris turėjo mirties valdžią – velnią (Hbr 2,14). Viešpats mus visus išlaisvino iš mirties baimės. Todėl apaštalas Paulius ir sako, – svarbu tai apmąstyti, – kad mums, krikščionims, gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas (Fil 1,21). Tad sužinoję apie krikščionį, užsikrėtusį koronavirusu, sakykime… „Garbė Dievui“…

Juk dėl to, ką Jėzus atliko ant kryžiaus, visa, kas mums nutinka – tiek geri, tiek blogi dalykai, tiek sveikata, tiek liga, tiek gyvenimas, tiek mirtis, – yra palaiminimas. Tai nereiškia, kad džiūgaujame dėl mirties – mes esame prieš mirties kultūrą. Viešpats įsakė: Nežudysi. Jis nori apsaugoti gyvybės dovaną, nes mums tai – pats brangiausias dalykas, o mirtis yra nuodėmės pasekmė.

Dievas nenorėjo mums mirties, ir mirtis nėra natūralus dalykas.

Mirtis yra paskutinis priešas, kurį įveiksime. Apaštalas Paulius primena, kad prisikėlime kaip paskutinis priešas bus įveikta mirtis, bet net jau dabar dėl to, ką atliko Jėzus, mirtis ateina – pas mane, krikščionį, žmogų, kuris tiki į Jėzų, kurio nuodėmės atleistos, – mirtis ateina kaip dovana. Kaip miegas, kaip laimėjimas, kaip iškeliavimas ramybėje – atmerkę akis, išvysime Jėzaus veidą.

Todėl, mirus krikščioniui, mes džiaugiamės paguoda: Brangi yra Viešpaties akyse Jo maldingųjų mirtis (Ps 116,15; A. Jurėno vert. ir paaiškinimas: „Viešpats taip brangina savo ištikimųjų mirtį, jog jiems neleidžia nelaiku numirti“). Tad mes pasiruošę. Užėjus pandemijai, mes pasiruošę ne tik mirti, bet ir pasitikėti Viešpačiu ligoje bei mirtyje, o taip pat – patarnauti artimui.

Žmogus, manantis, kad yra tik šis gyvenimas, viską priima kitaip. Pabandykite įsivaizduoti (o krikščionis turėtų pamėginti įsijausti į tokio žmogaus pasaulėjautą, kad galėtų atjausti): juk jei netiki dangumi, jei netiki gyvenimu po mirties, tai koronavirusas kėsinasi viską iš tavęs atimti. Grėsmė kyla ne tik viskam, ką turi, bet visam pasauliui. Nes kai numirsi – viskas. Baigta; užmarštin.

Todėl sekuliariam pasauliui mirties akivaizdoje nieko kito ir nelieka, kaip tik pulti į paniką. Bet mes juk žinome ir nepamirškime: mirtis nėra pražūtis. Mirtis yra laimėjimas. Gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas. Galėtų būti tokia bėganti eilutė virš žinių apie koronavirusą.

Melskimės, kad valdžia padarytų viską, kas įmanoma, kad apsaugotų mūsų gyvybę, ir garbinkime Dievą už tai, kad turime Evangeliją, kuri paruošia mus mirčiai. Dievo ramybė tebūna su jumis visais.

Kun. Bryan Wolfmueller. Paskelbta  2020 03 13

Litanija (malda) yra čia.

Vilma Sabutienė
Kiekvieną dieną tu pamatai, išgirsti arba perskaitai ką nors nauja. Bet jeigu nori temos, prašau – parašyk man apie Liuteronų bažnyčią. (Chesterfield. Laiškai sūnui). Ačiū, kad domitės!

Parašykite komentarą