100-osios gimimo metinės
Vyskupo žmona mokytoja Marta Kalvanienė – išskirtinė asmenybė mūsų Bažnyčioje. Kokia reikšminga jos įtaka daugelio mūsų gyvenime!.. Įspūdinga tikėjimo moteris vieną paskatino giedoti, antrą – groti, trečią – artimo meilės darbams, kitą – susimąstyti apie liuteronų kunigo tarnystę, dar kitą – mokyti. Visus žadino sąmoningumui: ką veikiu, kas apsprendžia mano pasirinkimus, kaip atrodau, ką išmanau, ką galiu duoti kitiems.
Marta Kalvanienė gimė 1923 m. spalio 10 d. Tauragės mieste. Krikštyta ir konfirmuota Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčioje. Tėvai: Boleslovas Račkauskas ir Agutė Špelverytė.
Mokėsi Tauragės gimnazijoje. 1944 m. baigė Tauragės mokytojų seminariją, pradėjo dirbti pradinių klasių mokytoja.
1946 m. ištekėjo už kunigo (būsimojo vyskupo) Jono Viktoro Kalvano vyresniojo (1914 04 24 – 1995 01 15).
1946 – 1955 m. gyveno evangelikų liuteronų parapijos namuose – Vymerinėje. Čia gimė visi 6 vaikai: Kristina, Irena, Jonas [būsimasis vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas jaunesnysis], Julija, Viktorija, Mirjama.
Nuo 1946 m. Marta Kalvanienė augino ir mokė vaikus; dalyvavo bažnytinėje veikloje; subūrė bažnyčios chorą, jam vadovavo, vėliau giedojo, vadovaujant marčiai Tatjanai Kalvanienei; slapta rengė vaikus konfirmacijai; turėjo daugybę kasdienių įprastų bei ypatingų veiklų ir įsipareigojimų.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nuo 1990 m. jau legaliai vedė tikybos pamokas Jovarų, Šaltinio, Martyno Mažvydo mokyklose.
Marta Kalvanienė mirė 88 metų amžiaus 2011 m. gruodžio 8 dieną Tauragėje.
Einant gyvenimo metams vis naujai apmąstydami tiek Bažnyčios istoriją, tiek mūsų parapijiečių likimus, tiek savo gyvenimo eigą, vis ką nors atrandame sau, suvokiame gal kiek brandžiau, giliau, ką nors pastebime pirmąkart – staiga tarsi akys atsiveria. Jei teko laimė pabūti šalia Martos Kalvanienės, yra tiek daug ką prisiminti ir naujai permąstyti.
Mano pačios svarbieji gyvenimo įvykiai Tauragėje nuo pat Krikšto – visi su Marta Kalvaniene; ypač brangi Konfirmacijos pamokų ir pačios didžiulės šventės patirtis; mūsų santuokos diena; Mindaugo Sabučio vyskupo konsekracijos pamaldos. Atmintyje ryškūs keli fragmentai iš paauglystės laikų:
- Balsas. Nenusakomo stiprumo balsas, absoliuti klausa – Marta Kalvanienė pakreipdavo ir vesdavo visą orkestrą, ne tik parapiją su vargonais. Mokėjo kiekvieną žodį, akcentavo kiekvieną niuansą. Apskritai viską, ką darė, darė geriausiai, kaip įmanoma.
- Laikysena. Visada elegantiška, ori, tiesi, atidi. Ypač raiškios, taisyklingos lietuviškos tarties.
- Atsakomybė. Mato, kad neryžtingai trypčioji vaikas – ir stumtels į priekį: eik ir padaryk, juk ne sau, o žmonėms reikia, parapijai. Padrąsinimas, įpareigojantis pasitikėjimas avansu. Imtis atsakomybės, kai to reikia.
- Apstumas. Ponia Marta visada visko turėjo kiekvienam šalia esančiam iš savosios neišsenkančios rankinės. Būdama mokinė net vaizduodavausi, kad jei kada kam tektų ateiti basam – apautų, suieškojusi aulinukus. Pažvelgia – sėdi šalia mašinos gale nedrąsi, tuoj įduoda kavos iš termoso (net dabar užuodžiu, tokia stipri juoda), didžiulį sumuštinį. Valgai ir gaudai kiekvieną žodį – priekyje sėdi Vyskupas, „mašinėlę” vairuoja Senelis Jurgis, lydi ir viskuo pasirūpina Marta Kalvanienė.
- Bendrystė bažnyčioje. Marta Kalvanienė įvertindavo, kad pagavai mintį, pajutai humorą. Unikali patirtis.
Sugrįžimas
…Buvo ir dvasinė tremtis – pavyzdžiui, mokytojai, neišsižadantys savo tėvų tikėjimo ir nepriimantys brukamo ateizmo, buvo atleidžiami iš mokyklų, tremiami iš viešo gyvenimo. Ir atrodo kaip sapnas, kad vėl galėjo grįžti.
Marta eina į mokyklą. Šį kartą čia pat netoli bažnyčios. Jos laukia vaikučiai, pasirengę tikybos pamokai. Tas ėjimas nepaprastas – tarytum nusitęsęs per keletą dešimtmečių. Sunki buvo viltis, kad jai vėl kada nors atsivers mokyklos durys. Juk tiek metų tai buvo užginta, nors buvo baigusi mokytojų seminariją, ir nebuvo tokio įstatymo, kad Dievo tarno žmona negali būti mokytoja. Bet vaikų jai mokyti nederėjo, juo labiau – tikybos. Slapta ruošė konfirmacijai, priimdama ir išleisdama po keletą iš namų, apsidaitydavo, ar nemato negera akis. Jei vaikų daugiau negu trys, tai jau „slapta mokykla”, kuri baudžiama.
1946 metais, ištekėjusios už kunigo, atleidus iš mokyklos, jos laukė sunkesnė ir svarbesnė pareiga – Motinos! Turėjo auklėti ir mokyti savo gausią šeimą – šešis vaikus: Kristiną, Ireną, Joną, Juliją, Viktoriją, Mirjamą. O taip pat – bažnyčios konfirmantų ir giedotojų (choro) šeimą.
„Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane.” (Mt 19,14b)
Iš „Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios kalendoriaus 1991–1992“
Nuo karvutės pamelžimo iki natų perrašymo, nuo kasdienio ir šventinio vaikų suruošimo iki pasaulinio garso svečių priėmimo, nuo persekiotojų keliamo nerimo iki palaiminto ramaus buvimo artimųjų apsuptyje – koks nepaprastas gyvenimas.
Marta Kalvanienė labai palaikė Vyskupą Evangelijos skelbimo tarnystėje, malda ir mylinčiu rūpesčiu apglobė visą savo šeimą ir buvo nepaprastai atsidavusi Bažnyčiai.
1. Jėzau, veski Tu Gyvasties taku, Mes Tavęs klausyt nevengsim, Tavo pėdomis tik žengsim, Imk už dešinės, Vesk lig tėviškės.
2. Jei užeis vargai, Duok ištvert tvirtai, Nors gi mes ir daug kentėtum, Leiski niekad nemurmėti, Nes per vargą čia Einam pas Tave.
3. Kai pačių bėda Širdį sunkina, Kai kitų dėl reiks dejuoti, Teikis mums kantrumą duoti, Kreipk į tikslą vis Mūs širdies mintis.
4. Būk per amžių Tu, Jėzau, mums vadu, Jeigu bus vargi kelionė, Reikale mus globk malone, Pagaliau leisk mus Į savus namus.
„Giesmių ir maldų knygelė“ (1988) Nr. 161
T.: Nikolaus Ludwig, Graf von Zinzendorf (1700–1760)
M.: Adam Drese, 1698
Už šiltą ir rūpestingą pagalbą sudėliojant kertinius dalykus bei pasidalijimą brangiomis nuotraukomis širdingai ačiū mielai Viktorijai Kalvanaitei.
Vilma Sabutienė
Žurnalas „Lietuvos liuteronų kelias“ 2022
