Kai sudėjau Confessions of an Adoptive Parent straipsnių mini seriją (Ko niekada nesakyti įvaikinusiai mamai, Ar aš tinku? ir Negelbėk mano vaiko!), prisiminiau dar vienus savo pamėgtuosius – Focus on the Family.
Papildyta 2018 03 29: Nesigėdyk žaizdų

Įvaikinimas yra pašaukimas. Arba, kaip kadaise sakė mano draugė, „Dievulis paprašė“. Tad įvaikina ne visi neturintys vaikų žmonės. Ir įvaikina jau turintys vaikų žmonės. Kiti pašaukti globoti. Dar kiti – įvaikinti arba globoti vaikus su ypatingais poreikiais.

O šiame siužete moteris pasakoja apie dar vieną pašaukimą, gal nelabai ir girdėtą, ypatingą. Jos Dievulis paprašė padėti įvaikinusiai šeimai. Pasakojimas netrunka nė 4 min., o kokia žinia perduota – apie pašaukimą apglobti savąja pagalba kitus žmones. Neabejoju – taip pat apgaubti ir malda.

Vaizdo įrašas yra anglų kalba. Jei reiktų vertimo – pridedu apačioje.

Focus on the Family. „I wasn’t called to adopt. But I knew I was called to do something“

_{Girdisi pokalbis: – Fe… – Aha, aš esu facebooke. Labai džiaugiuosi. – Jau gali turėti paskyrą? – Taip.}

Aš nesukūriau šeimos ir nejaučiau pašaukimo įvaikinti. Ir tai normalu – vieni įvaikina, kiti ne. Bet pajutau pašaukimą kažko imtis. Supratau, kad norėčiau padėti šeimai, kurioje auga įvaikinti vaikai.

Taigi, pradėjau dirbti su šeima, kurioje buvo šeši suaugę biologiniai vaikai, jau gyvenantys atskirai, o tėvai – vyresnio amžiaus. Bet dar jautė pašaukimą įvaikinti. Taip į jų gyvenimą atėjo penkios sesutės, kurios tapo jų dukromis. Galime tik įsivaizduoti, kad tėvai buvo visiškai užimti vaikų priežiūra ir auginimu. Juk mergaitės iki tol augo visiškai apleistos, joms reikėjo ypatingos globos. Reikėjo pagelbėti su mokslais, nes iki tol nebuvo lankiusios mokyklos, taip pat – padėti laikytis tvarkos, drausmės. Žodžiu, trūko visko, ko netenka paliktas vaikas – ir tėvų, ir stabilumo bei tvirto pagrindo.

Pradėjau su jais bendrauti. Tiesiog vakarais eidavau pas juos į namus, virtuvėje su pora vyresniųjų mergaičių susėsdavome prie stalo ir kartu ruošdavome namų darbus. Ir tai buvo didžiulė pagalba tėvams, kurie tuo metu nudirbdavo kitus darbus – pagamindavo vakarienę, po to suguldydavo mažąsias.

Su šia šeima bendrauju jau apie 6-7 metus, tad matau, kaip dukros auga. Įsitikinau, koks gėris yra mylinti šeima.

_{Pokalbio fragmentas: Atspėjai – kaip tik taip ir norėjau padaryti Gerai, dabar reikia dviejų arbatinių šaukštelių…}

Įvaikinti ir globojami vaikai turi skausmingą patirtį ir yra sužeisti, nes buvo skriaudžiami ir / arba palikti. Reikia laiko. Vaikams sunku pasitikėti jumis – ir tai tiesiog reikia ištverti. Ir eiti pirmyn. Ir dar – tai sunku, nes gali apimti jausmas, kad nieko iš to nebus.

Bet staiga blyksteli akimirka, kai tavęs ko nors paklausia – net nustembi. Netikėtai ką nors pasipasakoja. O girdėti tai būna sunku… Bet tuo pačiu matai, kad vaikai tavimi pasitiki. Tu tiesiog bandai būti šalia ir klausytis, nes dažniausiai neturi, ką pasakyti. Nes nežinai, kodėl jų tėvai su jais taip pasielgė. Bet būtent tokiais atvejais aiškiai matai, kad padedi vaikams, o jie patiki tau savo išgyvenimus.

Man labai rūpi padėti šeimoms, nes nemažai jų palūžta.

Manau, kad didelę įtaką tam turi vienišumo, apleistumo jausmas – tie, kurių palaikymo tikėtasi, nutolo. Juk daugelį ketinančiųjų įvaikinti ar globoti labai palaiko draugai, giminės, parapijos (bažnyčios) nariai: „Žinoma, kad globok. Oi, taip, įvaikink. Kaip vaikams gerai!“ Bet vėliau, ypač atėjus sunkiam metui, neretai nebelieka, kas padeda – dėl įvairiausių priežasčių.

Bet juk taip tikrai neturėtų būti bažnyčioje, tarp tikinčiųjų. Tiesiog mačiau per daug palūžusių šeimų ir nebegalėjau laikytis nuošaliai, turėjau kažko imtis. Žinoma, norėtųsi padėti visoms šeimoms, bet tai neįmanoma.

Ką daryti? Padėti vienai šeimai – kaip tik to ir pakanka.

Kodėl čia Šv. Kazimieras? Jo minėjimo nėra Liuteronų bažnyčios kalendoriuje, bet gal nepadyvykit šį kartą   Aš ir pati nelabai žinau. Gal jo šventės (kovo 4 d.) proga. Gal – kad vadinamas Lietuvos jaunimo globėju. O gal labiausiai dėl tų rankų, lelijų, kryžiaus (man labai gražus Ievos Babilaitės kūrinys iš Švytinčio Vilniaus, čia). Štai kokia nuotaika:

Ačiū, kad skaitote, kad parašote ir pasidalijate.